Indo-iraniečiai maždaug prieš 4000 m. pasidalino į dvi grupes, kurių viena, arijai, patraukė į Indo slėnį, o kita apsistojo Irano (žodis „Iranas“ giminiuojasi su „arijus“) teritorijoje. Jų žodinės religinės tradicijos buvo užrašytos vėliau - tai Rigveda ir Avesta. Abiejuose minimi ritualai susiję su gėrimo iš haliucinogeninio augalo naudojimu. Rigvedoje jis vadintas soma, o Avestoje haoma. Ir nors tie ritualai tebeatliekami, kas buvo soma augalas pamiršta ir vietoje jo naudojamas pakaitalas be haliucinogeninio poveikio [ tas pakaitalas buvo raudonos spalvos, žr. O'Flaherty „Post-Vedic History of Soma Plant“. Tradiciškai pakaitalai būdavo maži, belapiai, mėsingais kotais - daugiausia efedra, Periploca ir Sarcostemma]. „Vijoklis, kurį žmonės spaudžia; [ ir ] įsivaizduoja geriantys soma. Tos somos, kurią brahmanai žino, niekas niekad neragavo“ (RV 10.85.3).

Tai kas galėjo būti soma? Rigvedoje niekur neminima, kad dievų augalas soma turėtų šaknis, lapus, žiedus ar sėklas. Tėra poetiniai apibūdinimai. Jis buvo maišomas su vandeniu, daužomas akmenimis apeigų metu, skystis išfiltruojamas ir, atskiedus (arba su medumi ar miežių misa), apeigų pabaigoje šventiko išgeriama. Jis svaigindavo.

Pirmąkart mintį, kad soma yra grybas, o konkrečiai raudonoji musmirė (lot. Amanita muscaria, vok. Fliegenpilz, pranc. fausee oronge arba crapaudin, rusų muchomor), iškėlė etnomikologas R. Gordon Wasson'as ir jo žmona Valentina 1969 m. knygoje „Soma: Dieviškasis nemirtingumo grybas“. Daug kitokių spėjimų jau buvo iki tol išsakyta - kad tai opiumas, laukinė cikorija, bhangas (kanapė), rabarbaras, ženšenis, Periploca aphylla, Sarcostemma brevistigma ir Ephedra vulgaris - tik keli jų. Naujausias spėjimas - Sirijos rūta (peganum harmala), kurios poveikis žinomas ir šiandien. Ją 9-me dešimtmetyje, remdamiesi iranėnų šaltiniais, pasiūlė David Flattery ir Martin Schwartz'as.

Musmirės pavadinimas daugelyje Europos kalbų susijęs su „muse“. Bet Viduramžiais musė kai kuriose vietose buvo „apsėdimo“, protinės ligos priežastis. Kitur pavadinimas sietas su rupūže. Prancūzijos provincijoje musmirė vadinama crapaudin (crapaud - rupūžė), baskų amoroto („rupūžė“), Kinijoje hama-čun (rupužgrybis). Anglų kalboje 'toadstool' (rupūžės sostas) vadinami nerenkami grybai (šungrybiai). Šungrybių vardas rupūžės šaknį turi Slovakijoje ir Ukrainoje. Ir net senojoje prancūzų kalboje le bot reiškė rupūžę, grybą ir Šėtoną. Lietuvoje rupūžė buvo draugiška chroniška dievybė (skaitykite Musmirė Lietuvoje).

Pažiūrėkime, kur auga raudonoji musmirė? Jos sudaro simbiozę su daugeliu medžių rūšių - ypač pušimis, eglėmis ir beržais. Tai vėsesnių sričių medžiai. Šiaurės Indijoje joms vieta būtų aukštesnėse srityse Kušo kalnų grandinėje ir Himalajuose. Ir Rigveda nuolat pabrėžia, kad soma auga kalnuose ir niekur kitur. Tai atmeta kitus anksčiau paminėtus augalus, augančius derlinguose slėniuose ar sausose lygumose.

Soma kartais apibūdinama kaip Saulė. „Jis [Soma] apsirengęs kaip Saulės liežuviai“ (9:17). Kitur (9:86) nurodoma, kad soma apsigaubus Saulės spinduliais. Soma palyginama su žaibu (9:22), priverčianti įsiliepsnoti kaip ugnis iš kibirkšties (8:48). Nesunku įsivaizduoti ryškiai raudoną musmirę kaip Saulę miške. Ir net hindų vedybos remiasi Soma vedybomis su Surija. „Žemę pakėlė Surija. Dangų pakėlė Surija. Adičiai stovi ant Rita. Soma palaikomas dangaus“ (RV 10.85.1). „Soma Adičiai stiprūs. Soma žemė garsi. Ir soma arti žvaigždžių“ (RV 10.85.2). „Kai Surija tampa jos vyru. Dangus ir žemė tampa vežimu; [ jos ] supratimas tampa paklotu nugarai, [ jos ] regėjimas tampa akių makiažu“ (RV 10.85.7).

W.L. Reese „Filosofijos ir religijos žodyne“ mini, kad Agni (Soma) išreiškia žemiškosios ugnies, žaibo ir Saulės trejybę. Ta išplėsta prasme, ji tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Tokiu daugelyje senųjų kultūrų buvo haliucinogenas. Kitas apibūdinimas susijęs su buvimu viena akimi (9:9), o 9:97 soma tarsi Saulės akis. Musmirė neauga kuokštais, o po vieną.

Įprastas soma apibūdinimas kaip jaučio, kuris Rigvedoje yra jėgos simbolis. „Jis [soma] bliauna, tas grėsmingas bulius ... kailis buliaus, suknelė avies“ (9:70). O 9:97 sutinkama nuoroda į raudoną jautį. Tais laikais jaučiau galėjo būti rausvi, o musmirės taškeliai kaip avies vilnos kuokštai. Taip pat daug nuorodų į karvės tešmenį. Kartais soma išmelžiama. „Pamelžiau išminties vaiką“ (9:10). Jei pažiūrėsime į dygstančią musmirę, rasime panašumų su tešmeniu, o ir kotas (ar amsu) yra tarsi spenys, iš kurio teka sultys.

„Jis perplėšia apvalkalą ir išeina susitikti su tėvu, Su tais lopais [ apvalkalo liekanomis ] jo nuolatinė apranga didelės progos“ - ar ne panašu į jaunos musmirės išsiskleidimą? Taipogi įdomu, kad somos pienas nurodomas esant rusvai gelsvos spalvos - panašesnis į musmirės, nei kitų augalų sultis (kurios būtų žalsvos).

Sibire yra sakmė apie beržo dvasią, vidutinio amžiaus moterį, iškeliančią savo liemenį iš po šaknų. Ji išdidi, palaidais plaukais, jos krūtys pilnos. Kai vyras paprašo atsigerti, ji duoda krūtis. Jis atsigauna ir jo jėgos išauga šimtą kartų. Kita sakmė apie stebuklingą gyvybės vandenį po šaknimis, kuris gelsvas.

Musmirės mėgsta augti prie beržų. Nuo Palestinos iki Mesopotamijos beržai neauga ir musmirės sutinkamos retai. Bet tuos kraštus apgyveno ateiviai iš šiaurės: šumerai, hititai, mitaniečiai ir pagaliau indo-iranėnai. Šalia gyvenę semitai perėmė anų mitologiją. Kas Sibire buvo beržas su musmire, tas čia tapo Gyvybės nedžiu su vaisiumi, saugomu žalčio. Jo ieškojo Gilgamešas.

Pastaba: Beje, A.Huxley savo „Puikiajame naujajame pasaulyje“ soma pavadino piliulę, kurią žmonės naudoja savo rūpesčių ir nerimo pašalinimui.