|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Admirolo Ričardo E. Byrd'o dienoraštis (1947 m. vasaris-kovas)
(Vidinė Žemė: Mano slaptasis dienoraštis) Privalau rašyti šį dienoraštį slapta ir nežinioje. Jis liečia mano mano skrydį Arktikoje 1947 m. vasario 19 d. Atėjo laikas, kai žmonių racionalumas turi išblėsti ir tapti nereikšmingu ir kiekvienas turi pripažinti Tiesos neišvengiamumą! Nesu laisvas, kad atskleisčiau šiuos užrašus.. gali būti, kad tai niekada neišvys viešumos, tačiau privala atlikti savo pareigą, kad visi galėtų perskaityti vieną dieną. Godumo ir išnaudojimo pasaulyje niekas negali nuslėpti to, kas yra tiesa.
Nuo šios akimirkos aš visus tolimesnius įvykius rašau iš atminties. Jie prasilenkia su vaizduote ir atrodytų išprotėjimu, jei nebūtų atsitikę. Ryšininką ir mane pasiėmė iš lėktuvo ir sutiko kuo širdingiausiai. Mus pasodino į mažą platformą tarsi transporto priemonę, kuri buvo be ratų! Ji nuvežė mus link švytinčio miesto dideliu greičiu. Priartėjus miestas pasirodė, tarsi pastatytas iš krištolo. Netrukus atvykome į didelį pastatą, kokio dar nebuvau matęs. Jis atrodė tarsi būtų tiesiai nuo Frank Lloyd Wright projektavimo lentos arba, gal tiksliau, Buck Rogers dekoracijų. Mums padavė kažkokio šilto gėrimo, kokio dar niekad nebuvau ragavęs. Jis buvo puikus. Po 10 minučių, du iš mūs pasitikusiųjų, atėjo ir pranešė, kad turiu eiti su jais. Neturėjau kito pasirinkimo. Palikau savo ryšininką ir nuėjome nelabai toli ir įėjome į kažką, kas pasirodė esąs liftu. Kažkiek leidomės žemyn, mašina sustojo ir durys tyliai pasikėlė. Tada nuėjome žemyn ilgu koridoriumi, kuris buvo apšviestas rožine šviesa, kuri tarsi sklido iš pačių sienų. Viena iš būtybių mus sustabdė prie didelių durų. Virš durų buvo užrašas, kurio negalėjau perskaityti. Durys tyliai atsidarė ir buvau paragintas įeiti. Vienas mano šeimininkų tarė: "Nebijokite admirole, jūs susitiksite su Mokytoju " Įžengiau į vidų ir mano akys prisitaikė prie puikių spalvų, kurios, atrodė, užpildo visą kambarį. Tada pradėjau pastebėti, kas yra aplink. Kas patraukė mano žvilgsnį buvo puikiausias mano gyvenimo reginys. Jis iš tikro buvo nuostabus ir jo neįmanoma aprašyti. Jis rinktinis ir puikus. Nemanau, kad yra terminas, kuriuo jį būtų galima tiksliai apibūdinti. Mano mintis nuoširdžiai pertraukė minkštas malonus ir melodingas balsas: "Sveiki atvykę į mūsų teritoriją, admirole!" Pamačiau vyrą su puikiais bruožais, kurio metai matėsi veide. Jis sėdėjo už ilgo stalo. Jis pamojo man atsisėsti ant kėdės. Man atsisėdus, jis susikabino pirštais ir nusišypsojo. Jis vėl minkštai prakalbo ir buvo pasakyta: "Admirole, leidome jums čia atvykti, nes esate kilnus ir gerai žinomas žmogus Pasaulyje Paviršiuje". Pasaulis Paviršiuje, man beveik užėmė kvapą. "Taip, - atsakė Mokytojas su šypsena. jūs esate Arianni teritorijoje, Vidiniame Žemės pasaulyje. Mes negalime ilgam užlaikyti jūsų misijos ir būsite saugiai palydėtas atgal į paviršių ir toliau. Tačiau dabar, admirole, turiu pasakyti, kodėl buvote pakviestas čia. Mūsų dėmesys pakilo iškart, kai jūsų rasė susprogdino atomines bombas Japonijoje, Hirosimoje ir Nagasakyje. Tuo pavojų keliančiu metu mes pasiuntėme savo skaidančias mašinas, "Flugelrads" į jūsų paviršių, kad ištirtume, ką daro jūsų rasė. Tai, žinoma, jau praeitis, mielas admirole, tačiau turiu tęsti. Matote, anksčiau mes niekada nesikišome į jūsų rasės karus ir barbariškus veiksmus, tačiau dabar privalome, nes išmokote sutramdyti tą galią, kuri yra ne žmonėms, t.y., atominę galią. Mūsų emisarai jau pristatė pranešimus jūsų pasaulio galingiesiems, ir jie dar neatkreipė dėmesio. Dabar pasirinkome jus būti liudininku, kad mūsų pasaulis egzistuoja. Matote, mūsų kultūra ir mokslas yra daugeliu tūkstančiu metų priekyje nei jūsų rasės, admirole". Aš pertraukiau: "Bet kuo tai susiję su manimi, pone?" Mokytojo akys atrodo įsiskverbė giliai į mano mintis ir kelias akimirkas patyrinėjęs ATSAKĖ: "Jūsų rasė dabar pasiekė tašką, po kurio negalima grįžti, nes tarp jūsų yra tokių, kurie gali sunaikinti jūsų pasaulį nei išsižadės savo galios, kaip ją supranta " Aš linktelėjau ir Mokytojas tęsė: "1945-ais ir vėliau bandėme kontaktuoti su jūsų rase, tačiau mūsų pastangos sutinkamos priešiškai, o ,ūsų Flugerads apšaudomi. Taip, netgi persekiojami jūsų naikintuvų siekiant numušti. Taigi, sakau tau, mano sūnau, didelė audra kaupiasi jūsų pasaulyje, juodasis šėlsmas, kuris nenurims daugelį metų. Nebus atsakymo jūsų rankose, nebus saugumo jūsų moksle. Jis galės siautoti tol, kol nebus sutrypta kiekviena jūsų kultūros gėlelė ir visos žmogiškosios būtybės bus didelėje sumaištyje. Jūsų ankstesnis karas buvo tik preliudija to, kas dar bus jūsų rasei. Tai aiškiai matome su kiekviena valanda negi sakysite, kad klystu?" Ne atsakiau, - tai kartą buvo anksčiau, tamsieji amžiai atėjo ir truko daugiau nei 500 metų. Taip, mano sūnau, - atsiliepė Mokytojas, - tamsieji amžiai, kurie ateis dabar jūsų rasei padengs Žemę tarsi uždanga, tačiau tikiu, kad kai kurie iš jūsų rasės išgyvens audrą, o toliau negaliu pasakyti. Matome tolumoje naują pasaulį kylantį iš griuvėsių, ieškantį prarastų ir legendinių turtų, ir jie bus čia, mano sūnau, saugiai mūsų saugomi. Kai ateis laikas, mes išeisime padėti atgaivinti jūsų kultūrą ir jūsų rasę. Galbūt tada, jūs sužinosite karo beprasmiškumą ir tada tikrai jūsų kultūra ir mokslas bus gražinti jums, kad pradėtumėte iš naujo. Tu, mano sūnau, grįši į Paviršiaus pasaulį su šiuo panešimu Šiais užbaigiančiais žodžiais mūsų susitikimas pasibaigė. Pastovėjau akimirką kaip sapne, tačiau žinojau, kad tai yra tikrovėje; ir dėl kažkokios keistos priežasties lėtai nusilenkiau, iš pagarbos arba iš gėdos, nežinau. Staiga aš vėl supratau, kad tie žavūs palydovai, kurie atlydėjo mane, vėl šalia. Čia, admirole, - pamojo vienas. Aš atsisukau prieš išeidamas ir pažvelgiau į Mokytoją. Maloni šypsena buvo jo gražiame ir sename veide. Sudie, mano sūnau, jis tarė, tada meiliai pamojo, pakėlė ranką su taika ir mūsų susitikimas tikrai pasibaigė. Skubiai mes išėjome pro dideles Mokytojo kambario duris ir vėl įėjome į liftą. Durys nusileido tyliai ir pakilome. Vienas šeimininkų vėl prakalbo: Turime dabar skubėti, admirole, nes Mokytojas nusprendė ilgiau jūsų neužlaikyti dėl jūsų suplanuoto grafiko ir turite grįžti su tuo pranešimu pas savo rasę. Nieko nesakiau. Visa tai buvo beveik neįtikima; ir vėl mano mintys buvo pertrauktos, kai mes sustojome. Aš įėjau į kambarį ir vėl buvome kartu su ryšininku. Jo veide buvo susirūpinimas. Prisiartinęs tariau: Viskas gerai, Howie, viskas gerai. Dvi būtybės mostelėjo mums eiti prie laukiančios transporto priemonės, mes įlipome ir netrukus buvome prie lėktuvo. Varikliai buvo užvesti ir mes nedelsdami sulipome. Atrodė, kad visas oras įkrautas skubos. Kai durys užsidarė, lėktuvas nedelsiant buvo pakeltas tos nematomos jėgos į 2700 pėdų aukštį. Du orlaiviai buvo šonuose tam tikru atstumu rodydami kėlią sugrįžimui. Privalai čia pareikšti, greičio prietaisas nerodė nieko, nors skridome labai greitai.
1947 m. kovo 11 d. 1956.12.30 Paskutinis įrašas Tai gali būti vienintelė viltis žmonijai. Mačiau tiesą ir ji stiprino mano dvasią ir leido man būti laisvu! Atlikau savo pareigą prieš pasibaisėtiną karinės industrijos kompleksą. Dabai, kai pradėjo artintis ilga naktis, neturi tuo baigtis. Kaip kad baigiasi ilga Arkties naktis, ryški Tiesos šviesa turi vėl patekėti ir tie, kurie tamsoje, pateks į jos Šviesą. NES MAČIAU TĄ ŽEMĘ UŽ POLIAUS, TĄ DIDELĖS NEŽINOMYBĖS CENTRĄ. Admiroras Ričardas E. Byrd'as, Papildomai skaitykite:
|
