|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Krikščionių relikvijos
Longino arba Likimo ietis
Taip pat skaitykite Turino drobulė Longino (lot.Lancea Longini) arba Likimo ietis viena iš garsiausių krikščionybės relikvijų. Dabar kiek plačiau apie nukryžiavimo bausmę.
Jos esmė buvo ne greita, o lėta ir kankinanti mirtis, skirta tiek išgąsdinti kitus potencialius nusikaltėlius, tiek suteikti
vaizdų publikai, neturinčiai televizorių ir nežiūrinčiai kovinių filmų su superherojais. Žmogus prikaltas arba
pririštas prie kryžiaus (priklausomai nuo to, ar romėnai turėdavo vinių, mat jos būdavo gana prabangi prekė)
mirdavo lėtai, jeigu jo nepribaigdavo kraujo užkrėtimas ar kita panaši priežastis. Kvėpuoti buvo sunku, o norint
įkvėpti, auka kiekvieną kartą turėdavo pasistiebti, kad nors kiek atlaisvintų savo krūtinę. Tie pasistiebimai
buvo aukos gyvybės įrodymas ir minios stebėjimo objektas. Konkrečiu Jėzaus atveju tai buvo diena prieš šabą,
todėl niekas nenorėjo, kad aukos kabėtų ir spurdėtų, todėl buvo priimtas humaniškas sprendimas sulaužyti
blauzdas. Tai išties buvo humanizmas, nes nebegalėdamas atsispirti, nuteistasis uždusdavo per kelias minutes,
nebesikankindamas kelias dienas. Vadovaujantis Jonu, abiem šalia Jėzaus kabėjusiems nusikaltėliams taip ir
buvo padaryta, o štai Jėzus jau buvo miręs, bet kruopštus kareivis vis tiek jį perdūrė, taip sakant, dėl viso
pikto. Kodėl nebuvo pasielgta analogiškai kaip su kitais čia jau teorijų galima prikurti daug ir įvairių,
pats evangelistas Jonas cituoja pranašystes: Kaulo jam nesulaužys ir Jie žiūrės į tą, kurį jie pervėrė.
O tai jau savaime kelia mintis, kad pats dūris galėjo būti sugalvotas tam, kad viskas būtų kaip pridera.
Na, o dabar apie pačias ietis. Jos yra keturios, iš kurių mokslininkų rankose pabuvo dvi
Vienos ir Krokuvos, o Vatikano ir Ečmiadzino liko praktiškai netyrinėtos.
Pirmiausia apie tai, kaip jos buvo pagamintos, juk su standartiniu ginklu eilinis kareivis Jėzaus perdurti negalėjo. Ar galėjo?
Gal tą ietį nukalė Finėjas (Phineas) gal kokiam 14 a. iki mūsų eros, kad pervertų du besimylinčius žmones
ir sustabdytų paleistuvystės marą. Jei kam teko skaityti Senąjį testamentą, tas žino, kaip ten viskas susipynę,
todėl tai supaprastinta versija. Paskui ši ietis keliavo iš rankų į rankas, dažniausiai karališkas ar bent
jau labai kilmingas, kol galų gale atsidūrė paprasto centuriono rankose. Sakyčiau, silpnoka versija.
Kitas pasakojimo variantas teigia, kad romėnų karys Gajus Kasijus Longinas (Gaius Cassius Longinus),
kuris vėliau tapo krikščioniu, ietį paveldėjo iš savo senelio*), o šiam ją įteikė pats Julijus Cezaris už drąsą
Galų kare. Čia jau dailesnė versija, tačiau vėlgi kurių galų romėnų kareivis šeimyninę relikviją neštųsi
į paprastą mirties bausmės budėjimą? Tuo labiau, kad ši ietis turėjo būti senesnio dizaino, ką aptarsime kiek vėliau.
Tad, jeigu ietis egzistavo, ji greičiausiai buvo standartinis paprasto romėnų kareivio ginklas, niekuo nesiskirianti
nuo viso pundo tokių pat ginklų. Ir netgi galima rasti tai patvirtinančių argumentų, bet prie to grįšime vėliau.
Grįžkime prie mums žinomų keturių variantų. Krokuvos ietis tai Vienos ieties kopija, padovanota
Boleslovui Narsiajam 11-me amžiuje. Vienareikšmiškai tai ne ta ietis, kuria perdurtas Jėzus.
Vienos ietis tai 7 ar 8 amžiaus gaminys, tačiau toli gražu nepaprastas. Funkcionaliai - tai tik dėklas viniai, senai ir
surūdijusiai, kuri saugiai patalpinta antgalio viduje. Vinies sudėtis neprieštarauja hipotezei, kad ji pagaminta 1-me amžiuje,
Ečmiadzino ietį į Armėniją atgabeno apaštalas Judas Tadas ir nuo to laiko ji ten ir saugoma. Savo dizainu ji
labiau panaši į apeiginę, o ne kovinę, tačiau niekas niekada jos neleido tyrinėti, todėl jokių išvadų daryti negalima.
Paskutinė, Vatikano ietis, deja, nėra pilna. Pati smailė buvo atskirta ir viduramžiais pateko į Prancūziją,
kur ir pasimetė revoliucijos metu. Dalį, šiuo metu esančią Vatikane, 1492 m. Osmanų sultonas Bajazitas II padovanojo
popiežiui Inocentui VIII. Manoma, kad tai ta pati ietis,
kurią dar 570 m. piligrimai matė Jeruzalėje, Siono kalno bazilikoje. Vėlgi, tyrimų atlikta nebuvo, maža to,
ji dar ir demonstruojama retai ir tik iš toli, kas dar labiau apsunkina šį reikalą.
Išsitraukime paskutinę tyrimo dalį. Turino drobulė tikra relikvija ar
klastotė? Kaip bebūtų, joje matoma ovali 4,5 cm ilgio ir 1,5 cm pločio žaizda, kuri atitinka tuo metu romėnų ginkluotėje buvusios
lengvosios ieties (lancea) galimą dūrį. Beje, šio dizaino ietys buvo pradėtos naudoti 1-me amžiuje, kas kaip ir atmeta
didingą ieties priešistorę. Be to Turino drobulė Ečmiadzino ietį eliminuoja,
palikdama tik vieną galimą kandidatą Vatikano ietį. Kaip minėta, ši ietis nebuvo tyrinėta, netgi detaliai apžiūrėta,
tačiau pagal aprašymus, ji galėtų būti panaši į lancea tipo ietį.
Nėra jokių Longino ieties galios įrodymų, išskyrus gandus, kad kiekvienas tos ieties
turėtojas laimi visus mūšius. Tolimesniems svarstymams lieka dvi kandidatės: Vienos ir Vatikano ietys.
Karolis Didysis, kuris dažnai minimas
kaip vienas iš ieties savininkų niekaip negalėjo būti Vatikano ieties savininku ji tuo metu buvo rytuose. Tad lieka tik
Vienos ietis, kuri pagal laiką galėjo būti pagaminta kaip tik Karolio
laikais, ir, kas svarbiausia, tikslingai pagaminta kaip vinies saugykla. Paskutinis žmogus, tikrai buvęs jos savininku
Hitleris, kuriam ietis niekaip nepadėjo tapti geru karvedžiu.
Sakyčiau, kad netgi įvyko atvirkščiai
Šioje istorijoje įdomu tai, kad dvi relikvijos, kurių autentiškumas abejotinas, papildo
viena kitą, patvirtindamos taip pat abejotiną Jono evangelijos versiją.
Okamo skustuvas tai principas, teigiantis,
kad paaiškinimui reikia panaudoti kuo mažiau prielaidų. Išeina, kad visa ši istorija tiesa? *) Gajus Kasijus Longinas (Gaius Cassius Longinus, apie 86-42 m. pr.m.e.) - romėnų generolas ir senatorius,
kilęs iš plebėjų, vienas iš pagrindinių liberatorių vadų ir Bruto svainis. Perėjus į Cezario pusę, šis jį paskyrė legatu,
vėliau gavo pretoriaus titulą. Tačiau Cezaris iki galo juo nepasitikėjo, kuo ir nuskėlė šio nusistatymą prieš save
tad jis tapo vienas iš Cezario nužudymo sąmokslininkų. Po to jis su Brutu paliko Italiją, grįžo į Siriją, kur surinko legionus,
paskelbusius juos imperatoriumi. Jie patraukė ginti Respublikos ir su Marko
Antonijaus kariauna susikovė prie Filipų Makedonijoje. Gajaus vadovaujamas flangas buvo palaužtas ir jis, nežinodamas apie
Bruto vadovaujamo sparno sėkmę, nusižudė. Papildomai skaitykite:
|