Ar negali DNR būti labai pažangia savotiška mikroschema (anot Filipo Korso ir kt., pirmąsias mikroschemas rado sudužusiame NSO, o tik vėliau ją atkūrė)? Tačiau DNR pernelyg maža, kad būtų mikroschema. Jos "bazinės poros" sudarytos iš atskirų atomų, išsidėsčiusių dviguba spirale, tuo tarpu, mikroschemos, kokios bebūtų smulkios, sudarytos iš milijonų tranzistorių, išdėliotų ant silicio plokštelės paviršių. Taigi DNR reikėtų vadinti … kvantiniu kompiuteriu.

Tikimasi, kad kvantinis kompiuteris bus ne tik milijardus kartų spartesnis, bet praktiškai nenaudos ir energijos, mat veikia kvantinės reversijos principu, t.y., veikia nepaprastai mažais (atgaliniais) žingsniais, panašiai, kaip kvepalų molekulės sklinda iš flakono. Kvantinės programos ne įkeliamos, o "vystosi".. Atsiradus kvantiniams kompiuteriams, praktiškai neteks prasmės visos slaptažodžiais apsaugotos ir šifruotos sistemos. Nenuostabu, kad jais ypač suinteresuotos saugumo tarnybos, JAV ir Japonijos vyriausybės skiria milžiniškas sumas tyrimams.

Kvantinis pasaulis yra nepaprastai neįprastas. Pvz., kvantinės dalelytės tuo pačiu metu gali veikti ir kaip bangos. Iš tikro, mes gyvename dviejose lygiagrečiose tikrovėse, kurios nepaliaujamai keičiasi energija. Be energijos nebūtų nei erdvės, nei laiko, kurie yra trimačiai. D. Larsonas iškėlė Atgalinio ryšio sistemos (Reciprocal System Theory) teoriją,.aiškinančią kvantinės fizikos prieštaravimus. Kiekvienąkart, kai sapnuojate, vykstate į lygiagrečią tikrovę. Ir ten išvykstate po mirties. Matantys pranašystes, susiliečia su tos realybės apraiškomis. Eric Julien knygoje "Nežemiečių mokslas" nepriklausomai atskleidė D. Larseno sistemos principus ir pateikė kelis naujus požiūrius, susijusius su NSO.

Mūsų tikrovės el. dalelė lygiagrečioje tikrovėje pasireiškia kaip banga, o banga – kaip dalele. Tad el. dalelei pereinant į kitą tikrovę, jai tenka "išversti kailį" – tada ji "išsiskleidžia" laike (kaip kad jį suprantame). Kažkuri el. dalelės dalis egzistuoja praeityje, o kita – ateityje. Jos padėtis daugiau nėra fiksuota, ji tampa "be vietos", ji virto banga, kuri, grįždama atgal, vėl "susiriečia" į dalelę mūsų erdvėje (kaip kad ją suvokiame).

Dr. Bakminsteris Fuleris sukūrė teorinius pagrindus, leidžiantį sujungti 60 skirtingų anglies atomų, sudarančių darinį, kažkuo primenantį amerikietiško futbolo kamuolį. Jis vadinamas anglimi-60 arba fulerinu. Mokslininkai fulerinu šaudo į plonytę sienelę, kurioje yra du mažyčiai plyšeliai. Pralėkęs fulerinas elgiasi, tarsi būtų pralėkęs pro abu plyšius vienu metu ir vėl susijungęs į savo ankstesnę formą. Aiškinama, kad fulerinas, pasiekęs sienelę, išsivynioja ir persikelia į lygiagrečią tikrovę, virsdami reikiamo ilgio banga, kad galėtų iškart pereiti per abu plyšius. Praėję sienelę, angos vėl susiriečia virsdamos dalele.

Unikalios kvantinės mechanikos "mikroklasterių" savybės vargiai suvokiamos. Manoma, kad juose "elektronai" atsiplėšia nuo "savų" atomų ir sukasi apie bendrą klasterį – kas sujaukia tradicinės teorijos protus.

Deividas Hudsonas liudija, kad, tiesiog įkaitinus iridžio mikroklasterį iki 800^o, galima gauti panašų "peršokimo" efektą, kai klasteriai išsiskleidžia. Tai įvykus, iridžio mikroklasteris tampa nematomu ir netenka svorio. Atvėsinus aplinką, mikroklasterio svoris sugrįžta. Temperatūra – tai vibracija. Mikroklasteriai tiek harmoningi, kad paprastas kaitinimas iki tam tikros ribos sukelia pakankamą spaudimą, kad galėtų išsiskleisti.

Palyginkime fuleriną su DNR, kuri irgi sudaryta iš geometriškai sutvarkytų atomų. Tai gal ir DNR geba keistis energija su lygiagrečia tikrove. Pirmiausia dydis – fulerino plotis tik kiek siauresnis nei DNR spiralės plotis; tad DNR – tarsi "išvyniotas" fulerinas.

Grįžkime prie kvantinių kompiuterių, kurie naudoja tą patį dalelės-bangos dualumo principą. Perėjimą tarp dalelės ir bangos galima valdyti sukuriant būsenas "įjungta" ir "išjungta" (1 ir 0). Ir iš tikro, vienas iš kvantinių kompiuterių projektų naudoja fulerinus, pasodintus" ant atomų matricos viršaus.