Evoliucija pagal teosofiją. UFO Page. Lithuanian

1875 m. įsikūrusios Teosofų draugijos mokymas yra, iš esmės, Adeptų brolijos (mahatmų) žinių perteikimas.

Darvinizmo pagrindas yra materialistinis požiūris, kad pasaulį sudaro materija ir energija, o sąmonė ir mąstymas yra vien smegenų veikla. Tačiau pagal teosofus, fizinis pasaulis tėra vidinių pasaulių (astralinių, mentalinių, dvasinių) apvalkalas. Bet kuris fizinis organizmas yra aktyvinamas vidinių, subtiliųjų „kūnų“ arba sielų. Evoliuciją sudaro neatskleistų ar snaudžiančių galių ir galimybių atskleidimas ir per tai fizinių formų vystymasis.

J. Blavatskaja. Slaptoji doktrina, 2 t. (ištrauka)

Kokie bebūtų vidiniai Herberto Spenserio vidiniai nusistatymai, kai jis rašė apie laipsnišką rūšių pasikeitimą, jo žodžiai nė kiek neprieštarauja mūsų mokymui:
„Jei pažiūrėtume iš evoliucijos požiūrio taško, tai kiekviena būtybių rūšis suprantama kaip modifikacijų, vykusių kaip nepastebimi perėjimai kokioje nors anksčiau egzistavusioje būtybių rūšyje, produktas, „Esė apie fiziologiją“⁵⁾.

Tad kodėl tokiu atveju žmogus, gyvenęs jau istoriniais laikais, negali būti modifikacijų, vykusių su anksčiau egzistavusiu žmogumi, - žmogumi priešistoriniais laikais – produktu, net jei sąlygiškai ir priimtumėm, kad žmoguje nėra nieko tokio, kad geba išgyventi jo fizinio organizmo mirtį ar egzistuoja nepriklausomai nuo jo?

Bet juk yra ne taip! Juk kai iškilus anglų filosofas mums sako apie tai, kad
„organinės medžiagos kuriamos laboratorijose dirbtinės evoliucijos tiesiogine prasme eigoje“ (priedas H. Spencerio „Biologijos principams“)
tai atsakydami galime, pvz., tarti, kad alchemikai ir didieji adeptai pasiekė tokių pačių, o galbūt ir gerokai didesnių, pasiekimų dar tais laikais, kai chemikai dar nebuvo atlikę nė pačių pirmųjų bandymų gauti „sudėtingus junginius iš disocijuotų elementų“. Paracelso homunkulai – tai tikras faktas alchemijoje ir labai tikėtina, kad jis gali tapti tokiu pat faktu ir chemijoje; ir tada Frankenšteino sukūrimas, apie ką mums papasakojo M. Šeli, gali tapti realia pranašyste. Tačiau norint tai „Frankenšteino pabaisai“ priskirti ką nors daugiau nei įprastus gyvūnų instinktus, tiek chemikas, tiek alchemikas pajėgtų tik vienu vieninteliu atveju – jei jie sugebėtų pakartoti tai, ką atliko „Protėviai“, o būtent: išeiti iš savojo fizinio kūmo ir įsikūnyti į „tuščią formą“. Tačiau net šiuo atveju jie gautų tik dirbtinį, o ne gamtišką žmogų dėl tos priežasties, kad mūsų „Protėviai“, per visą evoliucijos amžinybę, privalėjo pradžioje būti dievais, o tik po to sugebėjo tapti žmonėmis.

Visas šis nukrypimas nuo pagrindinio pasakojimo siužeto, jei tik jį galima laikyti nukrypimu, teturi vienintelį tikslą: pagrįsti mūsų poziciją saujelės mąstančių žmonių, kurie, galbūt, skaitys šias eilutes ateinančiame šimtmetyje, akyse. Jis padiktuotas ir aplinkybe, kad geriausieji, dvasingiausi mūsų laikmečio žmonės daugiai negali tenkintis nei mokslo, nei teologijos aiškinimais - štai kodėl jie pirmenybę teikia šiai „madai viskam psichiškam“, nusisukdami nuo tirk mokslo, tiek teologijos dogmatiškų tvirtinimų, nes nei vienas, nei kita nepajėgūs pasiūlyti žmogui nieko be aklo tikėjimo jų pačių tvirtinimų neklystamumu. Ir iš tikro, gerokai tikresniu vedliu gyvenime yra visuotinė tradicija. Būtent tie visose tautose esantys padavimai ir įrodo, kad ilgus amžius pirmykštė žmonija gyvena greta su savo kūrėjais ir pirmaisiais mokytojais Elohimais, pasaulio „Edemo sode“, „Džiaugsmo sode“.

Teosofai nurodo, kad fosilijose yra didelės spragos, kas, anot jų, neigia visos gyvybės išsivystymą iš vienaląsčių. „Punktionistinės“ mokyklos („Trūkios evoliucijos“) darvinistai tai pripažįsta ir aiškina, kad naujos rūšys atsiranda staiga mažose, izoliuotose populiacijose, o tokius įvykius skiria ilgi „stagnacijos“ laikotarpiai, per kuriuos rūšys mažai keičiasi.

Vis tik tai nereiškia, kad staiga viena didelė rūšių grupė išsivystys į kitą; pvz., iš roplių negali atsirasti žinduoliai. Anot J. Blavatskajos, ta spraga sudaro neįveikiamą kliūtį darvinizmui. Naujos būtybių rūšys pirmiausia „išsivysto“ eterinėje arba astralinėje plotmėje pasinaudodamos gamtos atmintyje esančiomis praeities evoliucinėmis formomis. Ir skirtingai nuo aklo atsitiktinumo (kaip darvinizme) bei „iš nieko“ (kaip kreacionizme), teigiamas esąs viską persmelkiantis protas, kylantis iš agentų hierarchijos, nuo aukštesniųjų esybių iki primityvių gamtos jėgų, kiekvieno gyvo organizmo impulsai, atspindint jų pačių evoliucinius poreikius.

Dabartinė žemė yra ankstesnės žemės perkūnijimas ir joje dabar vystosi skirtingos klasės bei monados – nuo mineralų iki antžmogių. Tas procesas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Dabartinė žemė ir jos gyvybės formos kilo eterinėje plotmėje, o tada palaipsniui materializavosi ir tankėjo žemės evoliucijos „besileidžiančiu lanku“. Tai truko maždaug iki laiko prieš 4,5 mln. m., kai vėl prasidėjo kylanti eterizacijos ir dvasėjimo evoliucijos šaka. Ji yra ketvirtoji. Dabartinė žemė yra žemiausiai ir tankiausia.

J. Blavatskaja ir G. de Purukeris¹⁾ pateikė įvairių argumentų, prieštaraujančių kilmės iš beždžionių teorijai, panaudodami fosilijas, pėdų įspaudus ir akmens įrankius – teigdami, kad vienokio ar kitokio tipo žmonės egzistavo gerokai anksčiau, nei priimta laikyti. Jie netgi nurodė kelis mokslininkus, tvirtinusius, kad būtent beždžionės kilo iš žmonių (žr. Slaptoji doktrina, Atskleistoji Izidė, Žmogaus evoliucija).

Anot teosofijos, žemesniosios beždžionės atsirado santykiaujant „nemąstančiai“ trečiajai rasei (panašiai į beždžiones – tai rodo žmogaus embrionas, 4-oje savaitėje turįs gerai išvystytą uodegą, kurios ilgis maksimumą pasiekia 6-ą sav. ir gali turėti net 12 slankstelių; vėliau jis mąžta ir lieka tik uodegikaulis iš 3-ių slankstelių). O žmogbeždžionės atsirado iš susimaišymo tarp mažiau pažengusių 4-os rasės atstovų ir ankstesnių mišrūnų. Taigi, anot Purukerio, beždžionės turi žmonių kraujo, bet žmonės neturi beždžionių kraujo. Kadangi beždžionių protėviai veikė instinktyviai ir nesąmoningai, tai nebuvo nusidėjimai. Tačiau kai atlantai vėliau tai pakartojo, jie žinojo, ką darą, tad nusidėjo. Bet ir tada žmonės ir iš jų kilę gyvūnai ne tek daug skyrėsi, kad negalėtų santykiauti.

„Dziano knygoje“ ²⁾ tvirtinama, kad „neturintys kibirkšties paėmė milžinę, priklausiusią kitai rasei, visiškai besiskiriančiai nuo dabartinių, ir su ja pradėjo neprotingas rases“. Jų palikuonys buvo „kreivi, raudonais gaurais apaugę monstrai, vaikščiojantys keturiomis“. Kitur minima, kad ankstyvieji lemūrai- atlantai irgi poravosi su žemesniąja rase, gimdę „pusžmogius, žemiau juosmens apžėlusius gaurais“.

Blavatskaja sakė, kad okultizmas antropoidines rases atseka iki trečios rasės ankstyvosios atlantų rasės. O lemūrų pagimdyti monstrai toliau poruodamiesi smulkėjo ir virto beždžionėmis. Dauguma jų išmirė, dalinai ir todėl, kad atlantai, suvokę savo kaltę, paskelbė joms žiaurų karą, o iš dalies dėl joms netinkamos gyvenimo aplinkos.

Indų „Ramajanoje“ beždžionės pateikiamos labiau žmoniškos nei esa dabar; jos kalbėjo, turėjo savo valstybes ir įstatymus. Vadovaujamos Hanumano kovėsi Ramos pusėje prieš rakšas³⁾ Šri Lankoje.

Ankstyviausi žmonės buvo pusiau astralinės būtybės milžiniškų dydžių, kurios pamažu žemėjo. Lemūrai buvo apie 7,5 m ūgio, kaip ir atlantai. Prieš 0,5 mln. m. žmonių ūgis jau buvo apie 3,5 m ūgio. Tai įrodo randamos milžinų fosilijos (daugiau skaitykite Kai vaikščiojo milžinai).

Iš visų žemės būtybių tik žmonės laikomi turintys savimonę – gebantys prisiminti praeitį ir planuoti ateitį. Žmogaus smegenys iš 12 mlrd. ląstelių ir 120 trilijonų jungčių yra vienas sudėtingiausių materijos darinių. Teosofija

Neįmanoma, remiantis vien materialistine samprata, paaiškinti, kaip jis galėjo susidaryti! Astrofizikas F. Daisonas sakė:
„Vyraujantis biologų požiūris yra, kad mąstymas atsirado atsitiktinai DNR molekulėse ar kitur. Man tai labai neįtikėtina. Labiau priimtina manyti, kad mąstymas buvo pirmapradis dalykas nuo pat pradžių, o mes tiesiog esame jo išraiška dabartyje. Nebūtų perdaug, kad mąstymas turi nuosavą gyvenimą, nes mąstymas yra būdingas Visatos sandaros būdui, o gyvybė yra gamtos būdas suteikti mąstymui galimybę pasireikšti, kurios jis kitaip neturėtų.“

Neurologas Nobelio premijos laureatas Džonas Eccles⁴⁾ sakė, kad materialistinė mąstymo teorija yra „skurdi ir bergždžia“, nesugebanti paaiškinti „žmogaus aš stebuklo ir paslapties su jo dvasinėmis vertybėmis, kūrybiškumu ir kiekvieno mūsų unikalumu“. Jis mano, kad mentalinis pasaulis yra atskirai nuo fizinio, o smegenys ir mąstymas tik sąveikauja; kad „kiekviena siela yna naujas Dievo kūrinys, implantuotas į vaisių laikotarpyje nuo pastojimo iki gimimo“.

Teosofija, pripažinta žmonėms dvasinį paveldą, atmeta požiūrį, kad jie buvo sukurti antgamtiško Dievo. Jei gamta beriė, tai dieviškumo negali būti anapus jos, o jisai turi būti pačioje gamtoje. Tad gamta yra tapati beribei sąmningai ir gyvai substancijai, pasireiškiančia daugybe skirtingų formų. Žemė yra paskutine stotelė jos nesibaigiančioje evoliucinėje kelionėje.

Ankstyviausios rutuliškos eterinės rasės neturėjo savimonės. Protiniai ir dvasiniai sugebėjimai palaipsniui radosi formoms tampant labiau fizinėms ir tampant sudėtingesnėms ir subtilesnėms. Tas procesas alegoriškai vadinamas kaip manasaputrų („proto sūnų“) inkarnacija.

Toks mokymas atsispindi daugelyje mitų ir religinių alegorijų. Pvz., Prometėjas iš dievų pavagia dvasinę ugnį ir atneša ją žmonėms. Jis nubaudžiamas prikalant prie uolos (tai mūsų kūnas), kur liks amžiams tol, kol žmonija pakils iki jo lygio ir išlaisvins jį.

Biblijos Pradžios knygoje Edeno sodas perteikia nekaltą, be minčių, lyg vaiko žmonijos būseną. Vaisiaus valgymas pažadina savimonę, žmogus tampa „kaip dievai“, įgaudamas laisvą valią. Ievą gundanti gyvatė yra išminties simbolis – iš čia ir priežodis „išmintingas kaip gyvatė“ (Mt 10:16). Adomo ir Ievos išvarymas – tai ankstyvosios žmonijos perėjimas yra moralinės atsakomybės materialų pasaulį. Jie „užsideda odos drabužius“, nes iki tol buvo pusiau astralinėje būsenoje.

¹⁾ Gotfrydas de Purukeris (Gottfried de Purucker , 1874-1942) – teosofas (nuo 1893 m.), 1929-42 m. Pasadenos draugijos vadovas (Kalifornijoje). Parašė kelis kūrinius, tarp jų ir paaiškinimus J. Blavatskajos tekstams – dalis jų paskelbta po jo mirties.

²⁾ Dziano knyga - tariamai senovinė knyga iš Tibeto, sudariusi J. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“ pagrindą. Anot jos, ji ją matė Tibete, kuri užrašyta šventąja senzaro kalba ir, atseit, priklausė ezoterinių Kiu-Te knygų grupei. Vėliau ja rėmėsi kiti rašytojai, o ufologas D. Leslie aiškino, kad ji buvusi parašyta Atlantidoje.

³⁾ Rakšai – mitologinės induizmo būtybės, vėliau įtrauktos ir į budizmą ir džainizmą. Pasak „Mahabharatos“, rakšai kilo iš Pulastjos arba buvo sukurti Brahmos, kad saugotų pirminius vandenis. Jos yra žmonių priešai (kaip asurai - dievų). Dažniausiai minimi Atharvavedoje ir primena Europos inkubus: veikia tamsoje, kenkia žmonėms, trukdo aukojimams, vaizduojami šiurpiai – vienaakiai, daugiagalviai, raguoti, kartais vaizduojami kaip plėšrūs žvėrys ar paukščiai, kaip milžinai-žmogėdros ilgomis rankomis, ugninėmis akimis, dideliais pilvais, pražiotomis burnomis, kruvinomis iltimis. Anot „Ramajanos“ jų karalystė buvusi Šri Lanka, o valdovas – Ravana, o juos nugalėjęs Rama padedamas Hanumano. Pačioje Šri Lankoje laikomi viena senovinių salos tautų greta nagų, jakchų ir devų.

⁴⁾ Džonas Eklsas (John Carew Eccles, 1903-1997) – australų neurofiziologas ir filosofas, Nobelio premijos laureatas (1963) už sinapsės tyrimus. Knygą „Asmenybė ir smegenys“ (1977) parašė kartu su R. Poperiu, o su neurochirurgijos pradininku V. Penfildu – „Žmogaus paslaptis“ (1979). Savo filosofines nuostatas apibendrino knygoje „Smegenų samprata“ (1973).

⁵⁾ G. Čarstonas Bastianas (1833–1915) „Gyvybės pradmenys“ (1872) pastebi: „Kaip jau pažymėjo dr. G.V. Čaildas (1832–96) {žr. „Esė apie fiziologinius subjektus“, 1869}, visi nuoseklūs evoliucijos šalininkai bus priversti priimti ‚beveik nenuginčijamą išvadą apie tai, kad Visatos vystymesi privalo būti etapas, kurio metu pačios pirmosios organinės gyvybės formos privalėjo kilti iš kažkokio ypatingo neorganinių elementų derinio nepaliaujant veikiant jau esamiems dėsniams‘“.