__________2005-10-25 8:22 am__________

Mano blogiausi įtarimai pasitvirtino su kaupu, - dar po dviejų dienų mes vėl važiavome kažkur automobiliu visą naktį, o man iš abiejų pusių sėdėjo po sargą. Jie įtikino gydytoją, jog aš esu jų giminaitis, gal net parėmė tai kokiais nors padirbtais dokumentais, o daugiausia, žinoma, padarė pinigai.

Mano problema, jog nemokėjau anglų kalbos, gal būčiau sugebėjęs aplinkiniams ir daugiau ką paaiškinti, man nieko nesakė net užrašai ant pakelėje esančių informacinių lentų, nežinojau nei iš kur, nei kur vykstame, o tiems, su kuo bandydavau užmegzti kontaktą, tai, jog nemoku nei jų kalbos nei angliškai, nedarė jokio įspūdžio ir net nekėlė įtarimo. Matyt tai buvo vietovė, gausiai lankoma turistų ir prie tokių dalykų visi buvo įpratę ir jie absoliučiai nekreipė į tai dėmesio. Tad dar ilgą laiką nežinojau, kokia tai šalis, ir apie ją sužinojau tik po keleto metų, kai spaudoje Amerikiečiai ir Rusai pradėjo vieni kitus kaltinti dėl baisios ligos, kuri prasidėjo, kaip pasirodė, Afrikoje. Skaičiau tuos kaltinimus, ir žinojau, jog dėl to kalčiausias esu aš. Tačiau kokioje konkrečioje valstybėje tai įvyko, nežinau ir iki šiandien.

O tuo laiku įvykiai klostėsi savo tvarka, po kiek laiko aš vėl sėdėjau NSO, o atsisveikindami mano sargybiniai pasityčiodami manęs paklausė, ar didelį atlyginimą susiderėjau už atliktą darbą.

- Mes tai nors žinome už ką dirbame - o tu? - paklausė.

Tuo metu net nesupratau apie ką eina kalba, bet nebuvo ir kada klausinėti, nes ėmėme staigiai kilti ir po 15 minučių skrydžio jau buvau išlaipinamas Mėnulio bazėje, kur net nenuėmus skafandro buvau pristatytas kažkokiam jų viršininkui ir nujaučiau, jog manęs laukia bausmė už mėginimą pabėgti. Mano nuojauta manęs neapgavo, mūsų laukė labai nemalonus pokalbis, kurio pasėkoje patekau į savotišką „karcerį", orbitoje kabantį lyg tai palydovą ar dar kažką, kuriame ištisai girdėjosi Žemėje vykstantys telefonų pokalbiai, buvo sujungiami ir atsijungdavo abonentai, keletą pokalbių girdėjau net lietuvių kalba, pora respondentų tarėsi, ką jie veiks savaitgalį ir t.t. Nors ir buvau atskirtas nuo aparatūros plona stangria kažkokio metalo sienele, tačiau visi garsai puikiausiai sklido per ją, tai vyko nenutrūkstamu srautu ir tik visiškai nusikamavus pavykdavo tik trumpam snūstelėti, be to apie jokį maitinimą nebuvo net kalbos, gavau tik paketą su geriamu vandeniu. Tai mane šiek tiek nuramino, nes supratau, jog neketina manęs ten laikyti tol, kol užtrokšiu nuo troškulio. Tas įrenginys neturėjo jokio iliuminatoriaus, tad negalėjau matyti, kas dedasi aplinkui, - vėliau aš jį pakrikštijau pavadindamas beprotnamiu.

__________2005-10-25 7:25 pm__________

Gerai, kad ir kas blogai, anksčiau ar vėliau baigiasi, taip ir aš vėl atsidūriau pas bazės vadą ant „kilimo", jis bandė mane auklėti, kažko man jo auklėjimas vis primindavo kariuomenėje "pompolito" graudenimus ir pastovias apeliacijas į sąžinę. Iš jo išvedžiojimų supratau tik tiek, kad aš dėl visko kaltas, kaip jie dėl manęs vargsta ir t.t. Be to pareiškė, jog, jei mano planas būtų pavykęs, po trijų keturių mėnesių manęs jau nebebūtų gyvo, nes mane jau ir taip bebaigiąs priveikti kažkoks virusas ir tik jie vieninteliai gali mane išgydyti suleisdami kažkokį, tik jų turimą labai specifinį preparatą. Priminė, jog aš sutikau dalyvauti eksperimente savo noru, savanoriškai sutikau virusologiniams eksperimentams, jie dabar mane išgydys ir jų rankos liks švarios, o visi tolesni įvykiai teisines pasekmes sukelia tik man ir dar daugiau visokių nesąmonių, galų gale pradėjau galvoti, kad kai kurie iš jų vartoja alkoholį ar net narkotikus, o bazės vadas yra akivaizdi to auka. Bet, ačiū dievui, ilgas pamokslas baigėsi ir kiekvienas iš mūsų likome prie savo nuomonės; aš žinojau, jei tik pasitaikys proga - bėgsiu, o vadas, kad akylai saugos, kol aš būsiu jo dispozicijoj. Vienintelė nauda buvo ta, jog po ilgo pasninko vėl gavau pavalgyti, bet po pietų mane nuvedė į Bazės gydytojo kabinetą, kur ir vėl padarė injekciją į veną, kažkokio rudos spalvos tirpalo pasinaudodami primityviu švirkštu, tik jo išvaizda buvo kažkokia, tarsi Egipto iškasenų, visas išmargintas lyg tai hieroglifais ar įmantriais ornamentais. Praėjus kiek laiko po injekcijos netekau sąmonės.

Atsipeikėjau erdvėlaivyje. Jis netrukus turėjo nerti į x-erdvę, bet tai buvo ne laineris, o paprastas karo laivas, kurio įgulą tesudarė trys nariai, o aš buvau ketvirtasis, tokiu mažu laivu atsidurti tokioje dimensijoje dar neteko, tad aš su baime laukiau būsimų nemalonių pojūčių. Ir jie netruko pasireikšti. Laivas išniro rizikingai arti žvaigždės planetų sistemos. „Laineriai nerizikuotų šitaip“ - pagalvojau, geriau valandą kitą paskrieti fizinėje erdvėje, nei anihiliuotis atsidūrus per arti kokios planetos.

Bet už tat jie galėjo sutaupyti gerokai laiko ir, pridavę mane anksčiau, gerokai pasilinksminti su draugais ir draugėmis. Bet matyt jiems kažkas neišėjo, nes užmegztas ryšys nežadėjo jiems palankaus jų plano tęsinio, bazė jau buvo baigus darbą ir jie privalėjo saugoti mane per naktį erdvėlaivyje, o ryte mane pristačius tektų iš karto grįžti į Mėnulio bazę.

Kurį laiką jie tarp savęs kažką diskutavo, - specialiai man nesuprantama kalba, o gal tik išjungę automatinį vertėją. Po kurio laiko jie tapo man įtartinai draugiški, aprodė ir pradėjo aiškinti, kur mes randamės, papasakojo, jog šioje kolonijoje turėsiu praeiti būtiną karantino laikotarpį, kad manęs laukia puiki ateitis ir t.t., net išdavė paslaptį, jog gausiu jų pilietybę ir galėsiu atsikelti pas juos visą šeimą.

- O kaip gi bus su ta rizikinga užduotimi? - paklausiau.
- Jokios užduoties daugiau tu neatliksi, nes tai, ką darei žemėje ir buvo ta užduotis.

„Geras, - pagalvojau, - jeigu paūžti su panomis ir pagerti šnapsą pas juos vadinasi rizikinga užduotimi - tai mes žemiečiai galėtume jiems tik tokias ir vykdyti, turime tam neabejotinų gabumų... Ir kam jiems reikėjo meluoti ir apgaudinėti mane dėl tokio menkniekio, na ir keistuoliai...“

Buvo keista, bazės vadas mane iškoneveikė, o iš tikro yra visai kitaip. „Kažkas čia nesiderina,“ - pagalvojau, bet vis tiek palengvėjo, nes supratau, jog visi išmėginimai jau baigiasi.

__________2005-10-26 7:47 am__________

__________2005-10-26 9:15 pm__________

Taip man besvarstant, jie vikriai pralėkė atmosferą, įjungę plazminį skydą, be garso sliuogė tolumoje mėlynuojančių kalnų link, kiek spėjau pamatyti - čia nebuvo tokių puikių gamtovaizdžių kaip P-3, bet sunku buvo spręsti apie visumą, tepamačius tik nedidelę dalį. Mes pakibome virš kažkokios gyvenvietės, apačioje matėsi milžiniškos šachtos su šalia prigludusiais nedideliais, matyt, darbuotojų nameliais. Kiek tolėliau buvo erdvėlaivių aikštelė, joje ilsėjosi po skrydžių keletas erdvėlaivių, miestelio centre kyšojo didžiulis bokštas, jis atrodė tarsi televizijos antena. Netoli bokšto stovėjo ir aukštesnių statinių, tai tikriausiai buvo administraciniai statiniai, o gal kokie nors barai ar pasilinksminimo įstaigos.

- Žemieti,- atsisuko į mane vadas, - mes šį vakarą tave paliksime laive vieną, laivą užblokuojame, tad gali liesti viską, ką patinka, nieko blogo jam nepadarysi, patariame laivo liukų neatidaryti niekam, ši vieta neturi geros reputacijos, na, o šiaip, nepavesk mūsų, elkis gražiai, juk tu būsimasis mūsų bendrapilietis, net neįsivaizduoji, kokių tau tai suteiks privilegijų ir kaip pakeis tavo gyvenimą. Mes neužilgo grįšime, tik norime susitikti su savo senais draugais.

Na aišku, jiems išėjus, pirmą kartą čia būdamas pasijutau savarankišku, nutariau užlipti į bokštelį prie valdymo pulto, na ir šiaip sau pastudijuoti visą jo įrangą, gal kada prireiks,- pagalvojau. Man besėdint vado kėdėje ir besvajojant, kaip puiku būtų savarankiškai vienam pakilti su tokiu aparatu, išgirdau nesmarkų beldimą, kažkas iš išorės nesmarkiai stukseno į erdvėlaivio korpusą. Aš atsargiai iškišau galvą, atsidaręs vado permatomą gaubtą, apačioje pamačiau kažkokį žmogų apsirengusį prastais pilkais rūbais, jis ranka pamojo man ateiti pas jį. Kiek padvejojęs nusprendžiau nusileisti žemyn ir susipažinti, juk jau senai nebuvau saviškių sutikęs, juk jeigu jau jie pažeidinėja nuostatus dėl savo draugų, tai galiu ir aš ignoruoti jų nurodymus. Taip nuraminęs savo sąžinę, vikriai atidariau iš vidaus liuką. Jis įlipo į vidų ir apsidairęs man tarė rusų kalba:
- Mes neturim daug laiko, reikia skubėti, netoliese nuo čia ruošiasi startui kosmoso piligrimų laivas, jį užpildėme didžiuliu kiekiu kristalų - čia jis išsitraukė kažką panašaus į nedidelį kūjį ir nuosekliai perėjo per visus nuostabius prietaisus, - na dar šitą nepakenktų suknežinti, - ištarė ir greitai vado kabinoje viskas atrodė, kaip po sutuoktinių peštynių. - Na, dabar sprunkam, papasakosiu viską pakeliui.

Beeinant papasakojo, kaip jis girdėjo įgulos pokalbį su administratorium:
- Tau buvo numatyta padaryti implantaciją, per kirkšnies arteriją spec. kateteriu įveda sprogstantį implantą, jis prikimba prie širdies aortos sienelės ir gali sprogti savaime, jei nutolsi daugiau nei 50 km nuo pagrindinės antenos, - mes visi juos turime. Mūsų niekas nesaugo, kasdien atskrenda įvairių civilizacijų laivai, juos reikia pakrauti kristalais, iškrauti prekes, senai būtume visi išsilakstę, jei ne tie implantai. Būtum tapęs nemokamu kasyklų darbininku iki savo amžiaus pabaigos. Man jau niekas nepadės, tad nutariau nors tave išgelbėti, netgi mainais už tavo parvežimą, jiems atsilyginsiu mano paties rastais kristalais. Vienintelio dalyko tavęs prašau - papasakok apie mus ten žemėje, nes visi mus laiko dingusiais be žinios. Na paskubėk, jie gali grįžti bet kurią akimirką.
[žr. inkognito implanto nuotr.)]

Jis mane įstūmė pro prasivėrusį liuką ir netrukus dingo nakties tamsoje.

Erdvėlaivio įgula jau sėdėjo savo krėsluose ir kažką magiško būrė įvairiais prietaisais, greitai ir vėl aš buvau begalinėje kosmoso duobėje iš visų pusių apsuptas nuostabių žvaigždžių spiečiaus. Dar ir pats negalėjau patikėti, jog viskas taip paprastai gali baigtis.

__________2005-10-27 9:17 am__________

Taip staigiai įvykiams pakrypus netikėta linkme, buvau eilinį kartą šokiruotas ir vis dar negalėjau suprasti, kad tai įvyko.... Iš šoko mane pažadino erdvėlaivio vado, save vadinančio Galaxy slapyvardžiu (o gal ir vardu) klausimas:
- Būtina tavo detali informacija iš kurios visatos vietos tu paimtas, nes tavo rasės atstovų yra daugybėje galaktikos žvaigždžių sistemų. Savaime suprantama, aš atsakiau, jog esu iš Žemės planetos, papasakojau visą savo pagrobimo istoriją, o žvaigždė vadinasi Saule, bet jam tai nieko nesakė. Jie pradėjo tartis tarpusavyje, pagaliau man padavė pluoštą plėvelių, kuriose buvo schematiškai pažymėtos įvairios planetos išsimėčiusios apie savo žvaigždes, pasiūlė išrinkti savąją. Deja, kad ir kaip stengiausi, nieko negalėjau atrinkti, puoliau į paniką supratęs, jog patekau į dar vieną bėdą.

- Nusiramink, - tarė man jis,- mes turime priemonių gauti informaciją tiesiai iš tavo pasąmonės.

Man ant galvos uždėjo šalmą ir sujungė su kažkokiu įtaisu, nieko nepajutau, tik kažkodėl bijojau kad ir vėl nebūtų kokia nors klasta.

- Na štai, jūsų žvaigždė turi 10 planetų, o tavo planeta turi artimą palydovą, sudarantį trečdalį jos masės. Bet ką su tavimi daryti?- pagal šiuos duomenis tu savo planetoje nebuvai jau 5 metus, kaip bus traktuojamas tavo pasirodymas? Mes pažeisime visatos info-įstatymą taip tiesiogiai tave grąžindami namo, o tai rimtas nusikaltimas.

- Gal tave pristatyti kur nors, kitame žemyne, įdiegtume tau kitą kalbą, užblokuotume tau atmintį, padidintume tavo intelektą ir tu puikiai prisitaikytum prie naujų sąlygų, nes ir tavo aplinkoje per tą laiką įvyko pakitimų. Grįžus namo, tave gali ištikti dar didesnis šokas, juk tave laiko, turbūt, jau mirusiu.

Aš pradėjau įtemptai galvoti, ką daryti, ir kurį laiką manyje tvyrojo sumaištis. Galop toptelėjo viena mintis, dažnai eksploatuojama žemiškuose fantastiniuose filmuose, - kelionės per laiką idėja. Aš garsiai pasakiau tai vadui.

- Na, šiaip idėja gera, ir vien jau už ją tave vertėtų grąžinti namo, tačiau tam reikia milžiniškos energijos, o mes tiek jos neturime, be to, tokiu atveju, tu vis vien grįši namo pasenęs 5 metais, tiek laiko trumpiau truks tavo gyvenimas.
- Vade, - kreipėsi į jį vienas iš įgulos narių, - aptikau Prozarą; iki jo nėra labai toli irspėtume, jei dabar nertume į x-erdvę.
- Na štai, ir energijos klausimas bus išspręstas,- ar rizikuojame? - klausiamai kreipėsi jis į kitus įgulos narius.
- Bet, vade, jei prozaro energetinis tunelis išnyks mums esant jame, su juo išnyksime kartu ir mes. Tuomet mes atsidursime kitose visatose, kurios gali būti iš antimedžiagos, ir tada mūsų visų laukia pražūtis.
- Suorientuokite laivą, paruoškite perėjimo laike programą, ir neriam nedelsdami į x erdvę, - nusprendė jis.

__________2005-10-27 5:52 pm__________

Nors buvau ir naujokas, iš jų įsitempusių veidų supratau, kaip tai pavojinga. Jie dirbo greitai ir tiksliai, netrukus vėl viskas paskendo rūke, o jam išsisklaidžius, pamačiau raudoną Prozaro spiralę, laivas skriejo jo tuneliu iš dabarties į praeitį.

- Išjunk, - šūktelėjo Galaxy, - užteks 300 minučių skirtumo, per tokį laiką neturėtų kažkas daug pasikeisti.

- Leiskis į kosmoso liftą, skubiai tave išleisime ten, iš kur pakilai prieš 5 valandas, mes turime skubėti grįžti, kol neišnyko Prozaras, nes kito ieškoti gali tekti ilgą laiką, eik greitu žingsniu ,bet nebėk, - kol suskaičiuosi iki 16, turi spėti atitolti nuo mūsų nors 30 metrų. Mes startuosime iš karto, kai ištarsi 16.

Besileidžiant pamačiau, jog aikštelėje kažkas stovi, iš povyzos panašus į X, ir prisidengęs akis nuo akinančios erdvėlaivio šviesos žiūrėjo, kaip leidžiasi erdvėlaivis. Iššokęs iš laivo, iš karto pajutau solidžią žemės trauką, bet stengiausi įvykdyti instrukciją. Vis vien mane spėjo nutvilkyti svilinančio karščio banga.

Aš atsisukęs pamojau greitai rytmečio danguje tolstančiam erdvėlaiviui...

Jis kaip niekur nieko draugiškai priėjo prie manęs, aš vos susilaikiau netrenkęs jam, tačiau nuo tokio žingsnio mane sulaikė baimė gauti kulką.

- Na, matai, juk sakiau aš tau, jog visa tai tik eksperimentas, viso to ką tu išgyvenai, netgi nebuvo realybėje. Ar dar norėsi dalyvauti sekančiuose bandymuose?
- Tokiuose, ne! - atsakiau tvirtai įsitikinęs. - Man atrodo, kad jau prisibandėme ir greitai sulauksime siaubingų pasekmių.
- Vadinasi buvai nepakankamai tvirtas ir nesugebėjai jiems pasipriešinti. Iš tavęs daugiau tikėjausi.

Aš staiga pajutau, jog nesuvokiu, kur aš esu ir kas su manimi vyksta, tarsi kažkokia migla užplaukė man. Nesusivokdamas žiūrėjau į jį, nesuprasdamas, ką aš čia veikiu ir aplamai kas čia vyksta.

- Na, dabar žymiai geriau, - pasakė X, - eime nuvesiu tave prie tavo motociklo ir parodysiu kaip parvažiuoti namo.

Nesusivokdamas, kas nutiko, žiūrėjau į motociklą, kuriam kažkas nuardė visą apdailą. Jis sujungė laidus ir padėjo užvesti motorą, gaivus rytmečio oras šiek tiek atgaivino mane, ir man trumpam grįžo atmintis. Man dingtelėjo, jog mane galėjo atskraidinti ne į tą planetą, bet kaip tai patikrinti?

Pamačiau nedidelę trobą, o šalia esančiame darže kažkokia moteriškė jau kažką dirbo. Aš kaip paskutinis kvailys jos paklausiau, ar čia žemės planeta?

- Sarmatykis, vaike, - atsakė ji man. - Iš pat ankstyvo ryto jau girtutėlis ir dar motociklu važiuoji.

Po jos atsakymo man pasidarė aišku, kad viskas tvarkoj, netrukus aš jau sukau į daugiabučio kiemą, kur antrame aukšte gyvenau kartu su tėvais. Duris man atrakino sesuo ir paklausė, kur aš visą naktį trankiausi. Mostelėjęs ranka pasakiau, kad pakalbėsime, kai pailsėsiu.

Tą patį atsakiau ir prabudusiai žmonai, tačiau ryte nieko apie tai nieko neprisiminėme, o aš labai pergyvenau tik dėl to, jog naktį kažkokie niekadėjai apgadino mano motociklą.

X iš darbo greitai išėjo, bet nors aš jį ir sutikdavau, nieko apie įvykį neprisimindavau.

Po kurio laiko man iš nosies savaime pradėjo bėgti kraujas, nuėjau pas gydytoją ir jis man iš kairios nosies šnervės pasikrapštęs ištraukė kažkokį daiktą, panašų į elektronikoje naudojamą varžą. Kai kada naktimis kankindavo košmarai, ilgą laiką buvo užpuolusi depresija, jaučiau kad kažkas baisaus turi atsitikti, netgi žmonai prasitariau, kad neužilgo turi pasirodyti baisi liga (kai kada sugriebdavau atminties trupinius), kad ateivių puolimas atidėtas tik 35 metam ir t.t. Gavau tik patarimą kreiptis pas psichologą, o tais laikais tai nebuvo taip paprasta.

Dar ir dabar kai kada pagalvoju, jog tai sapnas, bet tada iš kur pas mane kairėje pusėje atsirado randas, kurio niekada nebuvo ir baisi liga planetoje - AIDS, apie kurią perskaičiusi spaudoje po 6 metų mano žmona įdėmiai pažiūrėjo į mane ir teištarė - aš bijau...

Pirma dalis  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis  |  Penkta dalis

Inkognito implanto nuotraukos: originali nuotr. su išskyrimu   nuotraukos išpjova

Papildomai skaitykite:
"Umitų" laiškai
Kam turime rengtis?
Įsiveržimas į Žemę
Į susitikimą su nežemiečiais
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės
Keletas dokumentuotų NSO pasirodymų Lietuvoje
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Neįprastas akmenukas iš Šiaulių
Laukinės gamtos šauksmas
NSO Molėtuose ir Juodkrantėje
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Valdžia įtaigos taikinyje
Slaptieji planetos valdytojai
Žmonių rasės tyrinėjimas
Paslaptingieji javų ratai
Žemė: pirmasis kraujas
Kas dedasi Mėnulyje?
Karvių išmėsinėjimas
Etnokosmologija
Kasijus

 

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis