Istoriniai vingiai

Anot Voiničiaus, šį manuskriptą jis (kaip vieną iš 20) nusipirko 1912 m. viename jėzuitų vienuolyne kažkur piečiau Romos. Vienuoliai nusprendė gauti kažkiek pinigų remontui išparduodami dalį savo bibliotekos. Jie tik pareikalavo, kad niekam nebūtų atskleista, kas pardavėjas – to Voiničius ir laikėsi iki pat mirties.

Prie knygos pridėtas 1666 m. Paryžiaus universiteto rektoriaus J.M. Marci laiškas Anastazijui Kircheriui į Romą. Iš jo sužinome, kad (Marci mirusio draugo Raphael Mnishovsky (1580-1644) žodžiais) Vokietijos imperatorius Rudolfas II (1552-1612 m.) iš apsilankiusio nepažįstamojo įsigijo rankraštį už 600 dukatų (didelę sumą tais laikais - tai rodo, kokį įspūdį jis padarė imperatoriui) – pats monarchas manė, kad knygą parašėRodžeris Bekonas.
Rankraštis kažkaip atsidūrė pas Rudolfo sodininką Jacobus de Tepenecz'ą (foliante viename pirmųjų puslapių yra jo parašas); spėjama, kad tai nutiko po 1608-ųjų, kai Jakobas Horšickis gavo titulą de Tepenecz. Manoma, kad jau iš šio rankų rankraštis pateko Čekijos alchemikui Georgui Barešui.

Pirmasis tiksliai žinomas rankraščio turėtojas yra 17 a. pradžioje Prahoje gyvenęs alchemikas Georgas Barešas (Georg Baresch). Sužinojęs, kad jėzuitas Atanasijus Kircheris iš Romos kolegijos paskelbė koptų žodyną ir iššifravo (kaip tada manyta) Egipto hieroglifus, nukopijavo dalį rankraščio ir dukart siuntė A. Kircheriui į Romą, prašydamas padėti jį iššifruoti. Barešo 1639 m. laiškas (atrastas Rene Zandbergen) – ankstyviausias rankraščio paminėjimas. Kartu paaiškėjo, kad Barešas apie 20 m. bandė įminti jo mįslę.

Lieka neaišku, ar A. Kircheris atsakė į prašymą, tačiau žinoma, kad ketino pirkti rankraštį, tačiau Barešas, matyt, atsisakė parduoti. Po Barešo mirties 1644 m. rankraštis atiteko jo draugui Johannes Marcus Marci, Prahos universiteto rektoriui, kuris, spėjama, jį 1666 m. pasiuntė savo draugui A. Kircheriui.

Tolimesnis rankraščio likimas 200-tus metų nežinomas, tačiau labiausiai tikėtina, kad jis saugotas su kita A. Kircherio korespondencija Romos kolegijos bibliotekoje (dabar Grigaliaus universitete). 1870 m. Viktoro Emanuilo II kariuomenė užėmė Romą ir Popiežiaus valstybę prijungė prie Italijos karalystės. Nauja valdžia nusprendė iš Bažnyčios konfiskuoti nemažą turto dalį, taipogi ir biblioteką. Pagal Xavier Ceccaldi tyrinėjimus, prieš tai didelė knygų dalis buvo skubiai perkelta į fakultetų bibliotekas. Matyt, ir Voiničiaus rankraštis, nes ant jo tebėra Petrus Beckx, to meto universiteto rektoriaus ir jėzuitų ordino 22-ojo vadovo, ekslibris. Bekso biblioteka buvo perkelta į Borghese di Mondragone a Frascati vilą, didelį pastabą šalia Romos, kurį 1866 m. nusipirko jėzuitai.

Spėjimai dėl autoriaus

Rankraštis datuojamas 1400-1600 m. (aprangos ir architektūros detalės būdingos maždaug 1450-1520 m. laikotarpiui; pagal radioaktyviosios anglies metodo tyrimus, rankraščio popierius pagamintas maždaug 1404-38 m.). Yra netgi versija, kad jį parašė L. da Vinči (1452– 1519), dažnai šifravęs savo tekstus, kad išvengtų inkvizicijos persekiojimų.

Vienas galimų autorių – jau minėtas R. Bekonas (kaip, matyt, manė ir pats Voiničius); ši versija stipriai veikė dešifravimo pastangas. Tačiau tyrinėtojai gana tvirtai atmeta šią galimybę. Be to, ir M. Marci laiške minimas Rafaelis mirė 1644 m., o sandoris turėjo įvykti iki Rudolfo II atsisakymo 1611 m.
Tačiau spėjimas, kad rankraščio autorius yra R. Bekonas, leido Voiničiui spėti (šią versiją palaiko ir tyrinėtojas Gordon Rugg'as), kad vienintelis žmogus, galėjęs jį parduoti imperatoriui Rudolfui, - Elžbietos I, kurios bibliotekoje buvo gausus R. Bekono raštų rinkinys, rūmų matematikas ir astrologas Džonas Di (John Dee). Di ir jo scrier (mediumas- pagalbininkas, dvasias kvietęs krištolinio rutulio ar kitų atspindinčių daiktų pagalba) Edvardas Keli (Edward Kelley) kelis metus gyveno Bohemijoje, tikėdamiesi savo paslaugas parduoti imperatoriui. Vienok, Di labai kruopščiai viską žymėjo dienoraščiuose, kuriuose nepaminėjo rankraščio pardavimo. Ir čia įmanoma galimybę, kad rankraštį parašė pats Di, bandydamas jį brangiai "prakišti" kaip, atseit, rašytą R. Bekono.

Di pagalbininkas, alchemikas ir mediumas E. Keli, teigė galįs iškviesti angelus ir su jais ilgai šnekučiuotis. Angelų kalba vadinta Enocho, kuris buvo paimtas į angelų rojų, o vėliau knygoje aprašė, ką matė. Kai kurie tvirtino, kad E. Keli specialiai sukūrė tą kalbą, kad galėtų kvailinti Dž. Di – taigi, jis galėjo sufabrikuoti ir "Bekono" rankraštį.

Iki 1921 m. Voiničiaus padarytoje pirmo puslapio fotostatinėje reprodukcijoje matosi kelios išskydusių dėmių – nutrintų užrašų. Cheminių medžiagų pagalba (Voiničiaus panaudoti jie taip sugadino pergamentą, kad dabar užrašas vos įžiūrimas) ten buvo galima įskaityti vardą "Jacobj a Tepenece" – kas galėtų būti nuoroda į Jakub Horcicky iš Tepeneco (žinomu ir lotynišku vadu Jacobus Sinapius, 1575-1622), buvusiu botanikos žinovu, botanikos sodo prižiūrėtoją, Rudolfo II gydytoją.

Kai kurie sakė, kad jis galėjo būti rankraščio autorius. Tačiau užrašas ant rankraščio neatitinka J. Horšickio rašysenos (kurios yra Jan Hurich atrastuose dokumentuose). Tad labiau tikėtina, kad tas užrašas ant viršelio atsirado vėliau. Kas įdomu, jėzuitų istorinėse knygose vieninteliam Rudolfo II alchemikui ir daktarui, būtent J. Horšickio skirtas visas puslapis.

Viena teorijų yra ta, kad M. Marci galėjo suklastoti Barešo laiškus ir rankraštį iš politinių sumetimų. M. Marci buvo už pasaulietinį Prahos universitetą, kuris buvo priverstas rungtis su šv. Klemenso koledžu – galų gale jiedu susijungė 1544 m. Atseit, taip M. Marci sieke sukompromituoti "visažinį" jėzuitą A. Kircherį. Šiandien žinoma, kad tas "visažinis" yra padaręs akivaizdžių suklydimų – ir istorija primena Andreas Muller pokštą, kai šis beprasmį "rankraštį" pasiuntė A. Kircheriui su atžyma, kad jis iš Egipto, ir paprašė jį išversti. Yra nuorodų, kad A. Kircheris jį netrukus "išvertė".

Reikia atkreipti dėmesį, kad apie Georgą Barešą žinome tik iš trijų laiškų A. Kircheriui: vienas siųstas 1639 m. paries Barešo, kiti du – siųsti maždaug po metų M. Marci. Tačiau katalikas M. Marci pats mokėsi pas jėzuitus ir netrukus prieš mirtį 1667 m. jam buvo suteiktas ordino garbės nario vardas.

M. Marci minimas Rafaelis Mnišovskis buvo ir kriptologas, apie 1618 m. sukūręs neįveikiamu laikytą šifrą. Tai leido iškelti hipotezę, kad jis ir buvo rankraščio autorius, - siekdamas pademonstruoti savo šifro efektyvumą. Tiesioginių įrodymų šiai versijai patikrinti nėra.

Vėžio susirgimų tyrinėtojas Leonell Strong buvo ir kriptologas-mėgėjas mano, kad raktas slypi "ypatingoje daugelio abėcėlių dvejetainėje aritmetinių progresijų sistemoje". Atseit, pagal jo iššifravimą, rankraštį parašė 16 a. anglas Anthony Ascham, tarp kurio knygų yra ir „Mažasis augalų vadovas" (1550).

Nick Pelling išvystė versiją, kad rankraštį parašė Antonio Averlino (žinomas ir kaip "Filaretas"), italų renesanso architektas. Atseit, apie 1465 m. jis bandė pasiekti Istanbulą ir užšifravo vieną savo veikalų įvairiomis inžinerinėmis temomis, kad galėtų saugiau perduoti savo žinias otomanų turkams.

H. R. SantaColoma (2007 m. kovo mėn. "Rennaissance Magazine") atkreipė dėmesį į kai kurių objektų panašumą su pirmaisiais mikroskopais. Šioje srityje daravosi Cornelius Drebbel, kuris vėliau tapo pagrindiniu Rudolfo rūmų alchemiku. Tad rankraštis gali būti C. Drebbel užrašai apiejo stebėjimus ir alcheminius bandymus.

Prescott Currier'is, JAV karinio laivyno kriptologas, įžvelgė, kad "augalų" skyrius gali būti padalintas į dvi dalis, A ir B, su skirtingomis statistinėmis savybėmis ir tarytum skirtinga rašysena. Jis spėjo, kad rankraštį galėjo rašyti du ar daugiau autorių (ir net dviem skirtimgom kalbomis, - šiuos klausimus tyrinėjo Currier ir d'Imperio). Tačiau rašysenos ekspertas nenustatė dviejų rašysenų. Dabar labiau laikomasi nuomonės, kad augalų skyrių rašė tas pats autorius su didele pertrauka rašyme.

O gal egzistavo neužšifruotas rankraščio variantas (vėliau sunaikintas)? Juk R. Bekonas turėjo, atseit, Saliamonui priklausiusį dokumentą, esantį raktu didžiosioms paslaptims. Iš kelių užuominų tarytum jis buvo parašytas senovės žydų kalba ir skirtas daugiau gamtos filosofijai nei magijai. Ir R. Bekonas aiškino: „Rašantis apie paslaptis visiems suprantama kalba – pavojingas beprotis“ (apie 1250 m.). galbūt tada jis ir užšifravo „Saliamono knygą“, popiežiaus Inocento VI įsakymu sudegintą 1350 m., nes, atseit, joje pateiktas demonų iškvietimo būdas.

Piešiniuose atpažįstamas tik vienas elementas – pilies dantys „kregždutės uodega“ (Kremlius). Šis italų architektūros elementas 15 a. pradžioje dar nebuvo išplitęs ir buvo sutinkamas tik šiaurės Italijoje.

Turinys

Atrodytų, kad tai Viduramžių medicinos knyga. Tačiau piešinių detalės išmuša iš vėžių ir sudaro prielaidas įvairioms spėlionėms. Pirma knygos dalis atrodo skirta augalams, tačiau tiksliai galima nustatyti tik Aniukės akys (wild pansy) ir papartį (maiderhait fern). Piešiniai, kurie atrodytų esą "Farmacijos" skyriaus piešinių patikslinimas, papildyti neįtikėtinomis dalimis. Kai kurie augalai atrodo tarsi sukomponuoti: šaknys paimtos iš vieno augalo, lapai iš kito, o žiedai iš trečio. Brumbaugh mano, kad viename piešinių pavaizduota saulėgrąža iš Naujojo pasaulio. Jei tai tikrai taip, tai padėtų patikslinti rankraščio datą.

Išvardijamos kai kurios (toli gražu ne visos) idėjos apie galimą šifravimo būdą.

Versijos

Versija 1: šifras

V. Niuboldas manė, kad tekstas parašytas lotyniškai (kaip ir Dž.M. Filis), o jo raktas yra paskutinio puslapio užrašas „Michiton oladabas multos te tccr portas" – iš kurio išmetus nereikalingus simbolius, o "o" pakeitus "a" gautume "Michi dabas multas portas" (Davei man daug durų). O tos "durys" – dviejų raidžių derinys ivrite Kabaloje. Tačiau britų kriptologas Džonas Menlis nurodė, kad taip jame galima išskaityti ką tik nori. Tačiau šios versijos laikosi ir Anglijos Kilio universiteto prof. Gordonas Ragas, 2004 m. "Cryptologia" žurnale paskelbęs versiją, kad buvo naudotos Kardano grotelė – kortelė su išpjautais langeliais, pro kuriuos matosi užšifruotas tekstas (metodas išrastas italų matematiko Džirolamo Kardano). Tad šifravimui ir dešifravimui reikia turėti tą pačią kortelę.

Štai Niuboldo vertimo pavyzdys: „Išgaubtame veidrodyje išvydau sraigės formos žvaigždę. Ji randasi tarp Pegaso bambos, Andromedos biusto ir Kasiopėjos galvos“. Skamba tarsi būtų R. Bekono žodžiai. Ir būtent toje vietoje buvo atrastas Andromedos ūkas, pirmasis žmogaus atrastas užgalaktinis ūkas, - ir jau po Niuboldo publikacijos, tad atradimas negalėjo paveikti šifruotės.

Paprastus raidžių sukeitimus būtų jau seniai dešifravę, tad dėmesys buvo sutelktas į poli-alfabetinius šifrus, kuriems priklauso ir Viženerio (Vigenere) šifras, Alberti sukurtas apie 1460-uosius, kurį galima sustiprinti panaudojant neegzistuojančius arba analogiškus simbolius, raidžių perstatas, klaidinančius tarpus tarp žodžių. Yra manančių, kad prieš užkoduojant buvo pašalintos balsės.

O gali būti, kad žodžiai rankraštyje yra kodais, iššifruojamais specialioje kodinėje knygoje. Tačiau tai tinka tik trumpiems pranešimams, ne ne ištisiems traktatams.

Versija 2: ne lotynų ("egzotiška") kalba

Ją iškėlė prancūzų kriptologas Žakas Gi (Jacques Guy), kompiuteriu ištyręs skiemenų ir žodžių ilgių priklausomybes bei žodžių struktūras, teigė, kad struktūra labai panaši į kinų ar vietnamiečių kalbas. Tuo labiau, kad yra augalų piešinių, tuo metu augusių tik Kinijoje (pvz., ženšenis). Tačiau joks rytų kalbų filologas nenustatė, kokiu dialektu ji galėjo būti parašyta.

Fizikas teoretikas Marčelo Montemuro iš Mančesterio un-to tyrė 240 psl. apimties rankraščio „žodžių“ entropiją, leidžiančią nustatyti žodžio svarbą tekste. Pvz., 2009 m. šį metodą pritaikius Darvino „Rūšių atsiradimui“, netolygiausiai pasiskirsčiusiais žodžiais buvo rūšys, įvairovė, hibridai, formos, giminės, o „Mobio Diko“ didžiausia entropija buvo „banginis“. O jungtukai „ir“, „tačiau“ ir pan. būna vienodai išsklaidyti tekste.
Ir pasirodė, kad didžiausią prasminį krūvį „Voiničiaus rankraštyje“ turintys žodžiai sudaro klasterius. „Farmakologinėje“ dalyje dominavo vienas žodžių rinkinys, o „astrologinėje“ – kitas. Ir tie klasteriai gana stambūs, kas nurodo, kad rankraštis yra vientisas tekstas, o ne mažai susijusių fragmentų rinkinys. Būtent tai ir būdinga realioms knygoms įvairiomis kalbomis. Ir atrodo, kad tekste nėra jokių artikelių nei jungiančių žodžių, nes jų statistinių analogų nepavyko rasti – kas tekstą gerokai nutolina nuo Vakarų Europos kalbų.

Be to Marčelo Montemuro atmetė ir versiją, kad tekstas yra užšifruotas – mat stiprūs šifrai panaikina statistines kalbos ypatybes, kad panaikintų galimybę jį atpažinti.

2014 m. taikomosios lingvistikos prof. Stephen Bax’as irgi pateikė svarių argumentų, kad ranklaštis negali būti falsifikatas. Anot jo, tekstas visiškai dera su iliustracijomis, iš kurių jam (atseit) pavyko nustatyti kai kuriuos žodžius pagal pasikartojančias raidžių sekas: Tauro žvaigždyną, kadagį, kalendrą, eleborą, bajorę, sėjamąją juodgrūdę. Tiesa, tai nelabai priartino mokslininką prie teksto iššifravimo. Tačiau jis iškėlė įdomią teoriją apie tai, iš kur kilo ši paslaptinga kalba. Jis mano, kad ja kalbėjo kažkokia negausi bendruomenė, kurios grupė intelektualų sukūrė abėcėlę, susidedančią iš europietiškų, Artimųjų Rytų ir kaukazietiškų rašmenų, kad išsaugotų savo tautos žinias apie gamtą ateities kartoms. Mat 15 a. buvo neramus laikas ir visai tikėtina, kad tada ir išnyko tą kalbą naudojusi kultūra.

2014 m. Diego Amansio ir kt. iš Brazilijos, remdamiesi „Big data“ metodais, taip pat gavo, kad tai nėra padirbinys. Jie nustatė, kad rankraščio kalbos struktūra sutampa su šiuolaikinių kalbų struktūra. Apie 90% ji atkartoja Biblijos ir kitų žinomų tekstų struktūrą. Be to, buvo nustatyti dažniausiai žodžiai ir atvaizdavus jų raides į lotynų kalbą gauti cthy, gokeedy, shedy, tačiau jų reikšmė nenustatyta. Bet jis to ir nesiekė, manydamas, kad jo darbas bus pagrindas ateities kriptografams.

2003 m. lenkas Zbigniew Banasikas išsakė spėjimą, kad tekstas – mandžiūrų kalba; ir net pasiūlė (nebaigtą) pirmo puslapio vertimą.
Tuo tarpu Bulgarijos tyrinėtojas Leo Levitovas mano (knyga „Voiničiaus rankraščio iššifravimas: liturginis žinynas kataų enduros apigoms, Izidės kultas“), kad tai iškraipyta flamandų kalba su gausybe pasiskolintų senųjų prancūzų ir aukštutinių vokiečių žodžių ir užrašyta specialiai šiam rankraščiui sukurta rašmenų sistema. O rankraštyje rašoma apie katarų „endura" apeigas (savižudybė kam nors padedant – atliekama esančių prie mirties žmonių). O išgalvotų augalų piešiniai yra slaptaisiais katarų simboliais, o moterys baseinuose su keista kanalų sistema vaizdavo pačias savižudybės apeigas, susijusias, atseit, su kraujo nuleidimu į vonią. O neegzistuojantys žvaigždynai vaizdavo žvaigždes ir Izidės apsiauste. Teorija įtartina keliais aspektais: 1) katarų mokymas, iš esmės krikščioniškas gnosticizmas, nesusijęs su Izide; 2) knyga priskiriama 12-13 a., kas pernelyg ankstyvu.

Jim Child'as pasiūlė idėją, kad rankraštis parašytas senovės germanų kalba.

Neseniai mokslininkai iškėlė mintį, kad rankraštis gali būti parašytas nahuatlių kalba, priklausančia Uto-actekų kalbų šeimai. Ji kartu su ispanų ir dar kitomis 62-iem indėnų kalbomis yra oficialia Meksikos kalba. 14-16 a. buvo naudotas hieroglifus primenantis piktografinis raštas.

Tą spėlionę iškėlė Arthuras Tuckeris dėl augalų iliustracijų tam tikro panašumo į 16 a. Meksikoje nupieštus augalus. Mat A. Tuckeris kolekcionuoja Meksikos botanikos knygų kopijas. Išsiskiriantis pavyzdys yra Xiuhamolli, iš kurio buvo gaminamas muilas. Šio augalo piešinys rastas 1552 m. knygoje. Viso A. Tuckeris su buvusiu NASA IT specialistu R. Talbertu nustatė 37 augalų panašumus (ir dar vieno mineralo) į to regiono augalų piešinius.
O vienas rankraštyje pavaizduotas augalas nepaprastai panašus į Viola bicolor (dirvinę našlaitę), augančią tik Šiaurės Amerikoje.

O amerikietis Džonas Stoiko mano, kad rankraštis parašytas „proto-ukrainiečių“ kalba. 1978 m. jis parašė knygą „Laiškai Dievo akiai“, kurioje pateikė 9 puslapių dešifravimą. Tai sulaukė labai neigiamų atsiliepimų, tačiau šią kryptį rinkosi kiti bandymai. 2011 m. naudojantis patikslinta Stoiko metodika pasiūlytas 20 puslapių dešifravimas.

O V. Fridmanas (per Antrąjį pasaulinį karą padėjęs nulaužti japonų „purpurinį kodą“) ir D. Tiltmenas mano, kad rankraštis parašytas dirbtine kalba, gal specialia „filosofine kalba“. Pvz., šiuolaikinėje sinterinėje Ro kalboje prefiksas „bofo-“ reiškia spalvą, o bet kuris „bofo-“ prasidedantis žodis reiškia kokią nors konkrečią spalvą: raudoną – „bofoc“, geltoną – „bofof“ ir t.t. Šią koncepciją jau 1668 m. knygoje „Filosofinė kalba“ išdėstė D. Vilkinsas.
[Paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo metais V. Fridmanas su žmona Elizabete surinko specialistų komandą ir daug laiko skyrė Voiničiaus rankraščiui. Galiausiai, jie padarė išvadą, kad jame nėra anagramų, o jo kalba dirbtinė, t.y., sukurta specialiai rankraščiui. Dėl to sustiprėjo tvirtinimai, kad rankraštis yra falsifikatas, tik užrašytas senovinio pergamento (tik keista, kur falsifikatorius galėjo rasti 15 a. 150 pergamento lapų – ir dar tais laikais, kai apie radioaktyvios anglies datavimą ir minčių nebuvo).]

Versija 3: dvi kalbos

Ištyrus rankraštį pro padidinimo stiklą, matosi, kad kiekviena raidė užrašyta dviem ženklais, tarsi uždėtais vienas ant kito. Taigi rankraštyje ne vienas, o du tekstai – skirtingais raštais ir kalbomis. Tai 1921 m. nustatė William Newbold'as ir taip mano ir Renė Candbergenas, dirbantis Europos kosmoso agentūroje. Be to, kruopščiai ištyrus, paaiškėjo, kad daugelis piešinių ir raidžių retušuoti praėjus keliems dešimtmečiams po parašymo. Tad gali būti, kad retušavimas iškraipė dalį teksto. Šią teoriją sukritikavo John Manly.

Versija 4: Vizualusis šifras

James Finn'as 2004 m. „Pandoros viltyje" išsakė prielaidą, kad tai vizualiai užšifruotas tekstas ivrito rašmenimis. Kai rankraščio raidės buvo transkribuotos naudojant EVA abėcėlę, daugelis žodžių atrodo tarsi būtų hebrajų kalba. Pvz., AIN yra "akis", o taip pat rankraštyje sutinkamos ir iškraipytos žodžio versijos „aiin“ ar „aiiin“.
Galimi ir kiti vizualaus kodavimo būdai.
Šios teorijos naudai liudija nesėkmingi dešifravimo bandymai, o trūkumas – sešifruoti sunku dėl didelio alternatyvų kiekio.

Versija 5: Voiničiaus klastotė

Prie šios versijos vis labiau linksta ir R. Candbergenas. Pavyzdžiui, pats Voiničius. O gal jį parašė psichiškai sergantis asmuo tuo nenorėdamas nieko apgauti. Arba alchemikai specialiai sukūrė „neperskaitomą“ tekstą, kad pelningai (600 dukatų visgi apie 3,5 kg aukso) parduotų Rudolfui II, kurio silpnoji vieta buvo okultizmas.

Tačiau tokias galimybes atmeta teksto atitikimas Cipfo dėsniui. Dar praeito šimtmečio viduryje Harvardo un-to prof. Džordžas Cipfas išvedė žodžių pasikartojimo bet kurioje kalboje mažėjimo tvarka universalią formulę. Ir „Voiničiaus rankraštis“ atitinka ją – tad tai ne išgalvotų raidžių maišalynė, o tikra informacija (tik užšifruota). Taip pat šios versijos nepatvirtina Barešo laiško tyrinėjimai. Be to, nei Voiničius, nei jo žmona nesistengė rankraščio parduoti (ir taip pasipelnyti iš klastotės).

Versija 6: tai steganografija

Kitas spėjimas, kad tekstui šifruoti panaudota steganografija – kai reikiamos raidės užrašomos tam tikrose vietose, pvz., imama tik antroji žodžio raidė. Šią techniką 1499 m. aprašo Johannes Trithemius. Išvystytas spėjimas, kad šifravimui naudotas tik simbolių dalys ir teksto vidinės struktūros.
O tekstas gali atrodyti kaip kažkas visai kita, pvz., pirkinių sąrašas, straipsnis ir t.t. Jų privalumas, kad neatkreipia dėmesio. Šis spėjimas remiasi prielaida, kad tekstas iš esmės beprasmis, tačiau nepastebimose vietose slepia informaciją (pvz., raidžių kiekis eilutėje), jo nenaudai liudija tai, kad tekstas neaiškiais rašmenimis prieštarauja pačiai steganografijos paskirčiai.

Spėjimą, kad tai visai beprasmis tekstas, paneigia jo aiški struktūra (pvz., skyriuje su augalų atvaizdais naudojami vienokie specifiniai žodžiai, o „astronominiame“ – kitokie). M. Montemuro 2013 m. paskelbė straipsnį, patvirtinantį, kad tai nėra beprasmis simbolių kratinys. Jis naudojosi metodika, naudojama tiriant informacijos kodavimą neuronų veikloje.

Versija 7: egzotikos

Įdomią, nors mažai tikėtiną versiją pasiūlė paleoetnografas Vladimiras Degtiariovas, išleidęs knygų seriją „Protokalba“. Jis laiko, kad rankraštis aiškina, kaip žmogui nugyventi jam Dievo skirtus 120 m. Anot jo, rankraštis parašytas bendra prokalbe, kuriai jau šimtai tūkstančių metų. Atseit, prieš 600 m. rankraštis tik perkeltas iš drobinių ar odos ritinių. O į juos jie buvę nurašyti nuo molinių lentelių ar palmių lapų maždaug 1 a. Rankraštyje naudojamos trys kalbos - rusų, arabų, vokiečių – tačiau užrašytos bendra abėcėle.

Poveikis populiariajai kultūrai

• Colin Wilson apsakyme „Loigoro sugrįžimas" sakoma, kad Voiničiaus rankraštis yra neužbaigtas Hovardo Lovekrafto „Nekronomikonas";
• Haris Veda apsakyme "Korsaras" pateikia fantastinį Voiničiaus rankraščio atsiradimo variantą;
• Voiničiaus rankraščio stiliumi sukurtas "Codex Seraphinianus";
• Kompozitorius Hanspeter Kyburz parašė muzikinę pjesę, paremtą Voiničiaus rankraščiu, "suprastu" kaip muzikinė partitūra;
• Į Voiničiaus rankraščio panašius piešinius ir šriftą galima matyti filme "Indiana Džonsas ir paskutinis kryžiaus žygis" - ir čia jam pavyksta jį iššifruoti (na kaip gi kitaip!?);
• Valerio Evangelisti "Il Romanzo Di Nostradamus" pateikia rankraštį kaip juodosios magijos adeptų, su kuriais visą gyvenimą varžėsi Nostradamas, kūrinį;
• Kvesto stiliaus kompiuteriniame žaidime "Sulaužytas kalavijas 3: Miegantis drakonas" Voiničiaus rankraštį iššifruoja hakeris, kurį vėliau nužudo naujieji tamplieriai, nes rankraštyje yra informacija apie vietas, turinčias "geomantinę energiją".
• 2009 m. susuktas dokumentinis filmas „Knyga, kuri neperskaitoma“ (Austrija).

Papildomi skaitiniai

1. M. d'Imperio. The Voynich Manuscript: An Elegant Enigma, 1978
2. R.S. Brumbaugh. The Most Mysterious Manuscript: The Voynich 'Roger Bacon' Cipher Manuscript, 1978
3. G. Kennedy, R. Churchill. Voynich Manuscript, 2004
4. L. Goldstone, N. Goldstone. The Friar and the Cipher: Roger Bacon and the Unsolved Mystery of the Most Unusual Manuscript in the World, 2005
5. L. Levitov. Solution of the Voynich Manuscript, 1987
6. J. Stojko. Letters to God’s eye: the Voynich manuscript for the first time deciphered and translated into English, 1978

Papildomai skaitykite:
DM=XF
Festo diskas
Va tai šeimynėlė!
Nežemiečių mokslas
Rozenkreiceriai ir alchemija
Tibeto 'Mirusiųjų knyga'
Catherine Crowe - rašytoja mistikė
Paslaptingi Dropa diskai
Didžiausias pasaulyje piešinys
Rozenkreicerių gnostinę simbolika
Joseph Smith okultiniai ryšiai
Paranoja skverbiasi giliai
Pokalbis apie Aštuonis ir Devynis
Paslaptingieji javų ratai
Požeminė egiptiečių buveinė
Pranašas Nostradamas
Druidiški pasivertimai
Ką nutyli būgnai?
10 keistų radinių
Rupertas Šeldreikas
Frenologija

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis