Antspauduota žemė

1581 m. vasarą visi Hohenlohės1) kunigaikštystėje laukė neeilinio įvykio – turgaus aikštėje turėjo būti įvykdyta mirties bausmė Vendeliui Tumblardui (Wendel Thumblardt) už kelis pirklių ir amatininkų užpuolimus ir grobimus. Tačiau iki tol į kunigaikštystę atvyko Andreas Bertoldas (m. 1610 m.), buvęs šachtininkas, tačiau besiskelbiantis gydytoju. Jis prekiavo „Terra sigilata“ („antspauduota žemė“, „žemė su antspaudu“) tabletėmis iš suspausto („ypatingo“) molio. Tai buvo nedideli rausvo arba gelsvo molio ritinėliai su juose įspaustais užrašais ir vaizdais. Anot Bertoldo, tie diskai buvo vaistu beveik nuo visų ligų, o ypač nuo bet kokių apsinuodijimų.

Gandai apie nepaprastą medikamentą pasiekė ir miesto kalėjimą – ir pasmerktas plėšikas pasiūlė išbandyti tą „antspauduotą žemę“. Tegu jį apnuodija baisiausiu nuodu, o tada leidžia išgerti stebuklingą tabletę. Nepadės – ką padarysi, juk vis vien jo laukia mirtis, o jei jis išgyvens, tada jį turi paleisti.

Kunigaikštystę valdęs Volfgangas II (1546-1610), kaip ir visi to meto valdovai, labai bijojo nuodų ir norėjo turėti patikimą priemonę prieš juos – tad jis sutiko su pasiūlymu. Tumblardą išvedė iš kalėjimo ir privertė rūmų kieme, stebint gydytojams ir dvariškiams, išgerti pusantro dramo sulemos (gyvsidabrio bichlorido, HgCl2), sumaišytos (nusikaltėlio pagailėjo!) su rožių uogiene. Vaistinių dramas skirtingu metu svyravo 3,1-4,4 g ribose (1 drama laikoma lygi 1/16 uncijos) – bet vis tiek, 1,5 dramo buvo neabejotinai mirtina doze (daugiau nei 3 kartus nei būtina). Tačiau nuodus nusikaltėlis užgėrė vynu, kuriame buvo ištirpinta molio tabletė. Ir kas nutiko?! Ogi nepaisant skausmingų simptomų, jis liko gyvas ir jį išleido į šeimos priežiūrą. Ar jis
Terra Sigillata
Iš Mokslo muziejaus Londone
grįžo prie ankstesnių užsiėmimų ir kiek dar gyveno žinių neliko, tačiau kunigaikštis Volfgangas II iškart išpirko iš A. Bertoldo visą partiją tablečių ir jam įteikė rekomendacinį laišką visų aplinkinių kunigaikštysčių valdytojams. Tiesa, šie nebuvo labai linkę tikėti pašalinėmis rekomendacijomis ir atliko savus bandymus nors ne su nusikaltėliais, o su šunimis.

1583 m. Bertoldas išleido knygą „Terra Sigillatas neseniai rasta Vokietijoje“ (1587 m.. Išverstą į anglų kalbą, 1589 m. - į vokiečių kalbą, o naują leidimą 1586-ais – „Pagiriamasis laiškas apie tikrąją vokiškąją Axungia solis“;), kurioje pristatė girdamas nepaprastas vaisto savybes ir į kurią įtraukė šį ir dar pora atliktų bandymų (šie su šunimis) paliudijančių laiškų: a) Juchicho miesto meras atliko bandymą su dviem šunimis, kurių vienas negavo „priešnuodžio“ ir mirė; b) Hesse-Kassel’io landgraftas Vilhelmas IV (1532-1592) išbandė veikimą su 8 šunimis panaudojant 4-is skirtingus nuodus ir šiuo atveju visi „priešnuodžio“ gavę šunys išgyveno.

Tik čia reikia pridurti, kad pats molis (ir be jokių ypatingų antspaudų) iš tikro virškinimo trakte absorbuoja kai kurias kenksmingas medžiagas ir miltelių pavidalu tuo tikslu iki šiol kartais tebenaudojamas. O pirmieji paminėjimai apie skrandžio gydymą moliu siekia net Hipokratą, o 1-me a. Dioskoridas bei Plinijus Vyresnysis aprašė žemių iš Lemno, Samo, Kimolo, Milo salų, Chijo, Selino (Skopelo saloje), Eretrėjos ir kitų vietų naudingas medicinines savybes. 2-me a. įvairių žemių naudą grindė Galenas, ypač didelį dėmesį skyręs žemei iš Lemno salos: jis aprašė tos rausvos žemės kasimą ir iš jos mažų „antspauduotų“ tablečių gaminimą. Deivės Dianos antspaudas patvirtino jų švarumą ir kilmę. Ji tiko žaizdų, diorėjos gydymui, vėmimo sukėlimui ir nuo maro. Viduramžiais gydymas žemėmis tebesitęsė. Avicena rašė apie Lemno, Samo ir Kimolo žemes, o jo laikais ir Serapionas Jaunesnysis2) (12 arba 13 a.) įtraukė žemes į „paprastų vaistų“ aprašymus. 15 a. „Gart der Gesundheit3) “ (Hortus sanitatis, 1491) skyrė vietos ir joms - joje yra iliustracija, kurioje vyras sėdi prie stalo, ant kurio padėtos 4-ios antspauduotos tabletės. Eucharius Rosslin’as Jaunesnysis4) iš Frankfurto prie Maino išleido „Vaistažolių knygą“ (1535), kurioje kelis skyrius skyrė mineralams, tarp kurių buvo ir paskirtas „terra sigillata“, kuriame apibendrino baltos antspauduotos žemės naudojimą: „terra sigillata“, rožių aliejus ir actas su kiaušinio baltymu padeda esant diorėjai (viduriavimui); „terra sigillata“ tinka gydyti žaizdoms; naudojama klizmoms padeda turint žarnyno opų ir ypač gerai tinka apsinuodijus bei stiprina širdį. Bet tada „terra sigillata“ prarado išimtinę sąsają su Lemnu ir Paracelsas (1493-1541) ją sieju su balta žeme iš Maltos.

Nors Lemno žemės išliko populiarios medicinoje, abejonės dėl jų grynumo kilo turkams 1456 m. užėmus salą. Originali jos spalva buvo rausva, tačiau 16 a. pasirodė skirtingų spalvų su turkų ženklais. Prancūzų gamtininkas Pierre Belon’as5) (m. 1569 m.) Stambule surinko 22 skirtingas antspauduotas tabletes. Akivaizdu, kad buvo padirbinių, nes tabletės buvo skirtingų dydžių, svorio, spalvų, kvapo ir šiurkštumo.

Tačiau Bertoldo „antspauduotos žemės“ tabletėmis bandė gydyti net ir akių, inkstų, kraujosrūvų, karštligės ligas. Kai kurie gydytojai patarinėjo ne ryti tabletes, o jas pragręžti ir pakabintas ant virvutės nešioti ant kaklo kaip apsaugą nuo bet kokių negandų. Ir kartais tos stebuklingos tabletės iš tikro padėdavo! - juk tokia galinga savi-įtaigos galia (ypač, jei už vaistą teko brangiai sumokėti!). Pvz., iš aprašymų, Silezijos molis kaip profilaktinė priemonė padėjo gyventojams nuo 1633 m. maro bei masinio galvijų kritimo Aukštutinėje Silezijoje.

Bertoldas norėjo užsitikrinti „vaisto“ monopoliją – juk molio gali prisikasti kur tik nori!? Tad jis ypatingai pabrėždavo, kad padeda tik ypatingas molis iš tik jam žinomos vietos netoli jo gyvenamo Štrigo miestelio (dabar Štšegomas Lenkijoje). O jau po kelių metų antspauduotos tabletės buvo pardavinėjamos vaistinėse nuo Niurnbergo iki Londono. Paklausą turėjo ir padirbiniai (juk žaliavos tiek, kad nors vežimais vežk!). Tačiau su laiku atsirado veiksmingesnių priemonių ir jau nuo 19 a. pradžios „Terra sigilata“ galėjai pamatyti tik muziejuose.

Tačiau iš tikro gydomąją molio galią aptiko Štrigo gydytojas Johannes Montanus6) (1531–1604, tikras vardasJohann Schulz, o Montanus vadintas dėl Štrigą supančių 3-ų kalnų), o Bertoldas tapo pagrindiniu pardavėju ir propaguotoju. Montanus laikytas Paracelso sekėju ir rinko Paracelso rankraščius (Johannes Huser’io ankstyvieji Paracelso darbų leidimai nemaža dalimi buvo paremti Montanus surinktais rankraščiais). Ir jis buvo paskirtas gydytoju Rudolfo II dvare. Tad galiausiai Bertoldas prarado galimybę pardavinėti silezietišką terra sigillata, kai prieš 17 a. imperatorius Rudolfas II Štrigo miestui suteikė išskirtinę teisę pardavinėti ją, o J. Montanus diskreditavo Bertoltą spausdintuose darbuose. Molis buvo kasamas prižiūrint miesto magistratui, iš valomas, o tada štampuojamas į tabletes maždaug 25 mm skersmens ir 6-8 mm storio (nors dydžiai gerokai varijavo) , sveriančias apie du dramus. Vėliau buvo nustatyta 21 skirtinga jų rūšis, iš kurių kai kurios tikriausiai buvo falsifikatai. Antspaudai ant jų skyrėsi, nors pastatai buvo vaizduojamos trys kalnų viršūnės simbolizuojančios Štrigą supančius kalnus; ant jų taip pat buvo skydas su sukryžiuotu raktu ir kalaviju arba dviem raktams (taigi šv. Petro ir šv. Pauliaus simboliais). - vienas iš antspaudų netgi vaizdavo patį barzdotą Montanus!

J. Montanus molį apie 1550-uosius rado apleistose aukso kasyklose prie Svisnicos (į pietus nuo Štrigos) ir daugelį metų slėpė savo atradimą, apie jį patikėdamas tik patikimiems draugams. Tai buvo aliuminio silikato molis, kurio storis buvo 2-5 cm. Jis lipo prie liežuvio tarsi sviestas. J. Montanus laikė tą geltoną molį tos pačios prigimties kaip auksas (auri sulphur) ar saulė ir susidariusį garuojant auksui. Žemė buvo minkšta tarsi kaulų čiulpai, tad vadinta Axungia solis (saulės taukai) – būtent dar Paracelsas savo „Grosse Wundarznei“ (1536) Axungia solis laikė priemone prieš gyvatės įkandimą. Molį iš šios vietos aprašė ir Caspar Schwenckfeld’as7) (1563-1609), balneologas iš Cieplice-Zdrūjo, knygoje „Stirpium & Fossilium Silesiae Catalogus“ (1600).

O gandas apie naują vaistą, molį iš Silezijos, paplito ir dėl jam skirtų spausdintų veikalų – vien iki 1600 m. pasirodė 5-i lotyniški traktatai, vertimas į anglų kalbą ir santrauka vokiečių kalba. Be to buvo linkstama naudoti vietinį produktą, kuri buvo ir pigesnis nei atvežtas iš Turkijos; tam buvo netgi religinių motyvų.

1) Hohenlohė - istorinis Vokietijos regionas Baden-Viurtembergo šiaurės rytuose (pietvakarių Vokietijoje, rytiniame Reino aukštupio krante), kuriame kalbama rytų frankų kalbų grupės dialektu. Pradžioje tai buvo dinastine Hohenlohų grafyste, o vėliau kunigaikštyste. Pagal Reino sąjungos aktą (1806) didelė dalis įtraukta į Viurtembergo karalystės sudėtį. Regionas laikomas pilių ir rūmų kraštu.

2) Serapionas Jaunesnysis - Paprastų medikamentų knygos autorius, gyvenęs 12 arba 13 a Knyga tikriausiai buvo parašyta arabų kalba, tačiau arabiškų kopijų neišliko. Į lotynų kalbą išversta 13 a. pabaigoje ir plačiai pasklido. Apie autorių nieko nežinoma. Knyga yra skirta gydytojams ir vaistininkams; joje paprasti reiškia vaistus, kurie nėra sudėtiniai (t.y. tik iš vienos komponentės).

3) Sveikatos sodas (Ein Gart der Gesundhei) - Johann von Wonnecke Caubo parašyta knygą, 1485  m. išleista Peter Schöfferio. Tai vienas ankstyvųjų žolynų aprašymų, kuriame 435 skyriuose aprašyti 382 augalai, 25-i gyvūninės kilmės nuodų ir 28-i mineralai. Iš 379-ių iliustracijų apie 100 yra gana geros kokybės ir jų autoriumi laikomas Erhard Reuwichas. Sveikatos sodas išpopuliarėjo ir buvo perleidžiamas iki 18 a.

4) Eucharijus Reslinas Vyresnysis (Eucharius Rosslin, apie 1470-1526) - vokiečių mokslininkas, gydytojas, farmakologas. 1506 m. išrinktas Frankfurto prie Maino gydytoju. 1513 m. išleido pirmąjį, iliustruotą Nėščiųjų ir akušerių rožyną su M. Caldenbacho graviūromis.
Jo sūnus Eucharijus Reslinas Jaunesnysis buvo miesto gydytoju po savo tėvo ir parašė knygą apie mineralus ir jų naudojimą.

5) Pjeras Belonas (Pierre Belon, 15171564) - prancūzų gamtininkas, keliautojas, lyginamosios anatomijos pradininkas, plačiausiai žinomas ichtiologijos ir ornitologijos darbais. Daug keliavo po Europą, o 1546 m. prisijungė prie Prancūzijos pasiuntinybės Kostantinopolyje ir to dėka kelis metus keliavo po Artimuosius rytus. Pirmas darbas buvo skirtas delfinams (1551), tada išėjo pagrindinis veikalas Vandens gyvūnai (1553) su iliustruotomis pastabomis apie Rytų etnografiją, botaniką ir zoologiją, o netrukus Paukščių istorija (1555). Nors karalius jam skyrė pensiją, dėl tuščio iždo jis nė karto jos negavo ir gyveno skurde, per religiniu skarus praradęs savo globėjus.

6) Johanas Montanusas (Johannes Scultetus Montanus, tikras vardas Johan Schulz, 15311604) - gydytojas iš Silezijos, Paracelso šalininkas, žinomas terra sigillata iš Štrigo aprašymu, apie kurios atradimą Góra Bazaltowa kasyklose paskelbė 1563-ais. Buvo imperatoriaus Rudolfo II rūmų gydytoju. Rinko Paracelso rankraščius.

7) Kasparas Švenkfeldas (Kaspar Schwen(c)kfeld von  Ossig, 1489-1561) - vokiečių gydytojas iš Greiffenbergo (dabart. Gryfow Slaski Vakarinėje Lenkijoje). Praktika vertėsi Hirschberge, o 1605 m. persikėlė į Gorlicą. Išleido Silezijos fosilijų katalogą (1600), aprašantį botaninius ir požeminius Silezijos turtus. Antrojoje dalyje mineralus skirstė į Terrae, Lapides, Succi ir Metallica.

Alchemija
Įgimta ar paveldėta?
Amžinojo gyvenimo siekis
Galvos chirurgija senovėje
Robertas Kochas ir Lietuva
Nelaukti artefaktai - iš kur?
Leonardo da Vinči kaip neurologas
G. Kalendarovo „mirties spinduliai“
„Nemirtingų“ ląstelių istorijos vingiai
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Kaip evoliucija atvedė į beprotybę
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Strindbergas: absentas ir alchemija
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Alchemikų filosofinis akmuo
Jaunystės eliksyro paieškos
Stebuklai Biblijoje ir ne tik
Astrologija ir visuomenė
Mozarto muzikos galia
Harry Houdini mirtis
NSO puslapis
Vartiklis