|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Delfinai
Skaitykite: Emocinis apsivalymas
Yra vieta ... Kuri šaukia jūsų sielą... Nesukurta nieko nuostabiau už delfinus; ir netgi anksčiau už žmones... tačiau Dioniso išmone jie iškeitė žemę į jūrą ir įgavo žuvies formą,, Oppian. "Halieutica". "Žaisminga delfinų prigimtis leidžia paausti ramybę ir dvasios pakilimą", Steven Hughes Viena iš mažesniųjų problemų, kurias sukelia tie mažesnieji dantytieji banginiai (Odontoceti), tai kaip juos vadinti: delfinais ar "jūros kiaulėmis"? Besilaikantys grynumo specialistai skirtingas nosis turinčias Delphinidae ir Platanististidae šeimas vadina "delfinais". Jie "jūros kiaulėmis" vadina tik kelios Phocoenidae rūšims, neturintiems "snapo" ir kurių dantys kastuvo (o ne kūgio) formos. Dauguma žvejų ir jūreivių juos visus vadina "jūros kiaulėmis". Delfinų rūšių yra apie pusšimtis. Jie gyvena visuose vandenynuose ir net Pietų Amerikos bei Azijos upėse. Dydžiu jie kinta nuo 5 pėdų ilgio iki 25 pėdų ir 7 tonų svorio Orcinus orca, banginio-žudiko. Dažniausiai sutinkami, vis tik, įprastinis delfinas (Delphinus delphis) bei Tursiops genties afalinos (butelio formos nosies delfinai), dažni kiekviename okeanariume. Kaip karvės, ožkos ar avys, delfinai turi kelis skrandžius. Ir beje, kraujo serumo tyrimai ir tam tikri elgesio bruožai leidžia spėti, kad prieš paneriant į jūrą maždaug prieš 50 mln. metų, delfinai buvo toje pačioje evoliucijos šakoje su atrajojančiais galvijais. Mesonychidae vaikščiojo žeme, o Ptotocetidae, greičiausia amfibijos, į vandenį paniro prieš 45 mln. metų. Prieš 40 mln. metų evoliucionavo į Dorudontidae, o prieš 25 mln. m. į Squalodontidae, delfinų protėvius.
Delfinai skleidžia didelę garsų įvairovę perpūsdami orą tarp ertmių nosyje panašiai, kaip mes priverčiame šnypšti ar cypti balioną. Aukšto dažnio trelės nukreipiamos pro riebalų "linzes" kaktoje. Delfinai skleidžia aukšto dažnio garsus (spragsėjimus) ir iš jų atsispindėjimų nuo daiktų sprendžia apie atstumą, kryptį, greitį, dydį ir formą. Tad jie naudoja panašią sistemą kaip ir šikšnosparniai. Tik skirtingai nuo šių, kai dominantis objektas priartėja, delfinai sumažina skleidžiamo garso intensyvumą. Įdomu, kad delfinai neturi išorinių ausų tik po mažą skylutę už akių. Garsas keliauja per ploną "langą" apatiniame žandikaulyje. Delfinų regėjimas yra puikus. Akys yra galvos šonuose ir turi tapetum lucidum (refleksines linzes), padedančias matyti prieblandoje. Jų arklio kanopos formos lėliukės leidžia gerai matyti tiek vandenyje, tiek ore. Tuo tarpu delfinų uoslė labai prasta, nes nosiaskylė užsiveria po vandeniu ir atsiveria tik kvėpavimui. Uoslės nervų kaip ir uodimo raukšlės smegenyse nėra. Skonio jutimai gerai neištirti, nors pastebimas sugebėjimas atskirti sūrų, saldų kartų (chinino sulfato) ar rūgštų (citrinų rūgšties) skonį. Delfinai tarpusavyje bendrauja cypsėjimais, švilpimais ir kūno kalba (šuoliukais iš vandens, žandikaulių trakšėjimu, uodegos pliaukšėjimu per vandenį, susidaužiant galvomis). Kiekvienas gyvūnas turi būdingą vokalinį išskirtinumą. Komunikacijai naudojama apie 30 skirtingų garsų, tačiau, nepaisant John Lilly pasiūlytos 6-me dešimtm., "delfinų kalba" nenustatyta. Vienas delfinų paslaptis jų miegas. Niekada nepastebėsite miegančio delfino, o tyrimai rodo, kad, iš esmės, delfinas niekada nesiliauja plaukęs. Delfinai niekada nemiega taip, kaip žemės žinduoliai. Nors delfinai, kaip ir mes, turi du smegenų pusrutulius, tačiau vienas jų lieka aktyvus tuo metu, kai kitas miega. Iš tikro, miegančio pusrutulio pusės akis būna užsimerkusi. "Natural History" (2000 m. liepos 8 d.) aprašo, kaip delfinų grupės "miegą". Delfinai suka ratus taip, kad atsimerkusi akis regėtų kitus delfinus. Taip apsisaugoma nuo plėšrūnų užpuolimų. Tokį elgesį labai sunku paaiškinti remiantis evoliucija. Ištirti delfinų kognityviniai sugebėjimai apima koncepcijų sudarymą, jutimus. Naujausi tyrimai rodo, kad delfinai gali suprasti skaitines reikšmes. Delfinus tyrinėja L. Herman, M. Xitco, J. Gory, S. Kuczaj, L. Marino, D. Reiss, A. Pack, J. C. Lilly ir daugelis kitų. 1997 m. Ryklių užutekyje (Shark bay) buvo aprašytas įrankių panaudojimas. Delfinas ant nosies užsidėjo kempinę, matyt saugodamas nosį ieškodamas maisto ant smėlėto jūros dugno. Ar delfinai gali būti paversti slaptu ginklu? Būti "kamikadzėmis", priplukdančiomis sprogmenis prie priešo laivų? Ar žudyti akvalangistus? JAV Jūrų laivynas tai neigia, tačiau pripažįsta, juos naudoję sekimo ir aptikimo tikslams 8 dešimtm. Vietnamo Cam Ranh užutekyje. Tačiau Karo laivyno Žinduolių tyrimo centras yra Kalifornijoje, San Diege. Žinoma, kad delfinų pagalba žvejybos metu naudojosi Brazilijoje, o taip pat Afrikoje. Afalinos Tai geriausiai žinomi delfinai. Tyrimai nustatė, kad iš tikrųjų tai dvi rūšys, Tursiops truncatus ir Tursiops aduncus. Jie gyvena šiltose ir vidutinės temperatūros jūrose. Jų charakteringas bruožas yra ištįsę apatinis ir viršutinis žandikauliai, tarsi paukščio snapas. Tuo tarpu tikroji nosis yra skylė nosies viršuje.
Uodegos skiautės ir nugaros pelekas sudarytas iš tankaus jungiamojo audinio ir neturi kaulų ir raumenų. Gyvūnas juda mosuodamas uodegos skiautėmis aukštyn ir žemyn. Krūtinės pelekai naudojami tarsi vairai; jie turi kaulus analogiškus sausumos žinduoliams. Neseniai Japonijoje nustatyta, kad prie uodegos delfinai turi "užpakalines kojas", maždaug žmogaus delno dydžio. Kas 5-8 min. delfinai turi pakilti į vandens paviršių, kad įkvėptų pro nosiaskylę, nors šiaip kvėpuoja dažniau kelis kartus per minutę. Delfinai dažniausiai gyvena mažomis grupėmis iki 12 gyvūnų. Paprastai kartu gyvena patelės su jaunikliais, o paaugę delfiniukai atskirame mišriame būryje. Patinai gyvena po vieną arba būreliais po 2-3. Kartais delfinų grupės susijungia sudarydamos iki 100 delfinų grupę. Delfinai pasižymi draugišku elgesiu ir smalsumu netoliese esančių žmonių atžvilgiu. Kartais jie išgelbsti skęstančius, iškeldami juos į paviršių taip daro ir su savo sužeistais gentainiais. 2004 m. lapkričio mėn. Naujojoje Zelandijoje link trijų gelbėtojų maždaug 100 m nuo kranto prie Whangarei artinosi 3 m ilgio didysis baltasis ryklys. Tada aplink gelbėtojus glaudžiai susispietė delfinų būrys neleisdamas jų užpulti. Tačiau delfinai yra plėšrūnai ir kartais būna agresyvūs pagrobia pateles, kaunasi tarpusavyje, puola ryklius, orkas ir kitas delfinų rūšis. Užregistruota, kad jie puolė ir žudė Uosto "jūros kiaules" ne dėl maisto, o dėl konkurencijos varžantis dėl mažėjančio maisto. Delfinai daugiausia maitinasi smulkiomis žuvimis, o kartais moliuskais, krabais, krevetėmis ir kitais smulkiais vandens gyvūnais. Jų kūgio formos dantys skirti sučiupti, o ne kramtyti maistą. Aptikę žuvų būrį delfinai būriu saugo jį, kad puota būtų gausesnė. Kartais jie panaudoja "žuvų mušimą", kai šios apkurtinamos (ir net išmetamos į orą), kad jas būtų lengviau pagauti. Žvejai kartais masiškai žudo delfinus, nes mano, kad jie konkuruoja su jais naikindami žuvies išteklius. Gaudomi ir dėl mėsos. JAV vandenyse juos (ir kitus jūros žinduolius) gaudyti uždrausta, o kadangi jie dažnai lydi tunų būrius, tenka ieškoti saugesnių tunų gaudymo būdų nepadarant žalos delfinams. Patinai kūno apačioje turi dvi angas vienoje yra penis, o kita išeinamoji anga. Patelės teturi vieną genitalijų angą, kurioje yra ir vagina, ir išeinamoji anga. Pieno liaukos yra abiejose genitalijų pusėse. Sueitis prasideda ilgu meilinimusi, o ji trunka apie 10-30 sek., tačiau kartojama daug kartų kas kelios minutės. Nėštumas trunka 12 mėn. Gimdoma seklumoje, kartais padedant "pribuvėjai" (kuria gali būti ir patinas). Jauniklis būna apie 1 m ilgio. Jauniklis penimas 12-18 mėn. Su motina jis gyvena apie 6 m. tėvas prie jo priežiūros neprisideda. Patelės seksualiai subręsta 5-12 m. amžiaus, patinai 9-13 m. Pagrindiniai delfinų priešai yra rykliai. Tačiau jie nėra visai bejėgiai prieš juos. Delfinų "grupinis" elgesys gali būti lemtingas rykliui. Jie gali panaudoti sudėtingas išsisukimo technikas arba mirtinai smūgiuoti. Delfinus retkarčiais medžioti gali ir kai kurios orkų rūšys. Delfinai neretai pasirodo populiarioje kultūroje filmuose ir pan. Orkos Orkos (lot. Orcinus orca, Jūrų vilkas arba Banginiai žudikai; Orcinus reiškia "iš pragaro") stambiausia delfinų rūšis, iki 10 m ilgio ir 9 t svorio; orkų patelės kiek mažesnės (8,5 m ir 5,5 t). Sutinkami visuose pasaulio vandenynuose, tačiau labiau mėgsta vėsius vandenis. Ypač gausu jų Ramiojo vandenyno šiaurės rytų rajone. Išskiriami 3-5 orkų tipai. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose orkas paminėjo Plinijus Vyresnysis "Gamtos istorijoje" (apie 70 m.).
Orkos yra grobuonys. Kai kurios populiacijos maitinasi tik žuvimi, tačiau kitos būriais puola ruonius, jūrų liūtus ir net stambius banginius. Yra pastebėta, kad yra užpuolę ir sausumos žinduolius, pvz., elnius, plaukiančius tarp salų prie Šiaurės Amerikos krantų. Taip pat jų grobiu tampa ir kai kurios vandens paukščių rūšys: pingvinai, kormoranai, žuvėdros ir pan. Per parą orka suėda apie 230 kg maisto. Šiaurės rytų Ramiajame vandenyne 96% jų raciono sudaro lašišos. Viso jų maiste yra apie 30 žuvų rūšių: silkių, tunų, rykliukų. Patelės subręsta apie 15 m. amžiaus. Nėštumas trunka 15-18 mėn. Gimdoma po vieną jauniklį maždaug kas 5 m. dažniausia žiemą. Naujagimių mirtingumas gana aukštas vos pusė jų pasiekia 1 m. amžių. Jaunikliai maitinami iki 2 m., nors kietą maistą ima ėsti nuo 12 mėn. Visi būrio gyvūnai, įskaitant patinus, rūpinasi jaunikliais. Patelės vaisingos iki 40 m. (tad vidutiniškai palieka 5 palikuonis), jų amžiaus vidurkis 50 m., tačiau išgyvena iki 70-80 m. Patinai subręsta apie 15 m., tačiau seksualiai aktyvūs pradeda būti tik nuo 21 m. Jų amžiaus vidurkis yra apie 30 m., daugiausia sulaukiant 50-60 m. Bendrai, orkų veikla skirstoma į 4 tipus: maitinimasis, keliavimas, poilsis ir bendravimas. Orkos kartais per dieną nuplaukia iki 160 km, tačiau gali būti vienoje vietoje po kelis mėnesius. Orkos yra gana socialūs gyvūnai abiejų lyčių orkos gyvena būriais kartu su motinomis (iki 18 gyvūnų). Iš grupės atsiskiriama tik kelioms valandoms maitintis ar poruotis. Kiekvienas būrys turi panašius šaukinius, dialektą. Vieno būrio orkos tarpusavyje nesiporuoja. Kartais būriai susijungia į grupę, sudarančią iki 150 gyvūnų. Komercinė orkų medžioklė uždrausta 1981 m. Iki tol daugiausia orkų sumedžiodavo Norvegija (nuo 1938-ųjų vidutiniškai po 56) ir Japonija (43). TSRS sumedžiodavo po kelias orkas prie Antarktidos, išskyrus 1980-uosius, kai sumedžiojo 916. taip pat žinoma, kad orkos bendradarbiavo su žmonėmis medžiojant kitus banginius. Nelaisvėje greitai pripranta prie žmogaus ir lengvai dresiruojamos. Tyrimai rodo, kad orkos turi puikią atmintį. Pirmasis dresuotų orkų pasirodymas įvyko 1964 m. Vankuveryje. Per kitus 15 m. šiam tikslui sugauta apie 50-60 orkų. Tačiau dauguma nelaisvėje laikomų patinų turi pažeistą nugaros peleką. Orkos yra svarbus vietinių tautų kultūroje. Pvz., Sibiro Jupiko tautoje orkos tapatinamos su vilkais. Orkoms aukotos nedidelės aukos pvz., išberiama truputis tabako. Literatūra
Papildomai skaitykite:
|
Tursiops smegenys sveria apie 1700 g (žmogaus apie 1450 g), tačiau ypač
atkreiptinas dėmesys į jų nepaprastai dideles "tylias asociatyvines sritis" labai raukšlėtas
žievės sritis, kurios, kaip manoma, atsako už intelektualinę veiklą, taip pat ir kalbą.
Jie pilki, su atspalviais nuo tamsiai pilkos prie nugaros peleko ir beveik baltos šonuose.
Jų ilgis 2-4 m, o svoris 150-650 kg. Patelės gyvena apie 40 m, o patinai retai pasiekia 30 m.
Jaunikliai gimsta su 88 dantimis.
Kūnas juodai baltas, krūtinė ir šonai balti. Jaunikliai gimsta su gelsvu ar oranžiniu
atspalviu. Orkos turi aukštą nugaros peleką, kuris (patinų) siekia 1,8 m ilgio. Uodega su
plačiomis skiautėmis, padedančiomis greitai plaukti. Skirtingai nuo daugelio delfinų, krūtinės
pelekai platūs ir apvalaini ir naudojami plaukimui. Dantys stambūs.
