Daugelyje Pietų Azijos raštų surandama daug užuominų į skraidančias vežėčias. Kinų, o taip pat ir indų legendose pasakojama apie meistrus, kurie konstravo įrenginius, leidžiančius skrieti oru. Vedose skraidančios mašinos vadinamos vimana - manoma, kad šis žodis kilo iš vamana: „tas, kuris trimis šuoliais gali išmatuoti žemę ir dangus“.

Daosizmo legendos mini, kad adeptai (arba nemarieji) skrisdavo oru savo dieviškosios galios pagalba. Jie buvo vadinami xian ir buvo plunksnuoti. Dao šventikai juos vadino yu ke, „plunksnuotasis svečias“. Kinų epuose randame ir fei tian, verčiamą kaip „skraidantys nemirtingieji“. 2 a. pr.m.e. sukurtas himnas mini vežimą, tempiamą skraidančių drakonų.

Puikus vimana pavyzdys yra senosios Indijos karaliaus Salva orlaivis arba Saubha, kurį jis gavo iš Maya Danava (Taltala planetos gyventojo). Jis aprašomas kaip "metalinis miestas", tad jis turėjo būti nepaprastai didelis ir atrodyti kaip padarytas iš metalo. Salva iš jo ant priešų mėtė tokius daiktus kaip gyvates, akmenis ir medžio kamienus. Niekur neminimos bombos ir kiti šiuolaikinėse oro mašinose naudojami ginklai. Tačiau jis turėjo kitokias technologijas galinčias paveikti orą: sukelti viesulus, žaibus ir krušą.

Tuo tarpu Krišna, pakilės į orą Salvos persekiojimui, kai šio Saubha tapo nematoma:

„Aš [Krišna] skubiai į juos išleidau strėlę, žudančią išeinančiu garsu... Visi danavai [Salva kariai] siaubingai klykdami krito negyvi pakirsti lyg saulė liepsnojančių strėlių, kurias leido garsas“ (Mahabharata)

Tačiau Salva išvengė atakos ir Krišna prieš jį nukreipė savo garsųjį „ugnies ginklą“ - diską, turintį spindinčios Saulės formą. Jo pašautas oro miestas krito žemyn. Salva žuvo, o Mahabharata priartėjo prie pabaigos. Tačiau kitame Mahabharatos epizode Adwattan panaudojo grėsmingąjį Adni (Agneya) ginklą, „ugnies be dūmų užtaisą“.

„Ugnies strėlių gausa tarsi milžiniška liūtis - kaip po pasaulio sutvėrimo - užklupo priešą... Tiršta tamsa ūmiai užgulė pandavų gretas. Viskas paskendo tamsoje. Pradėjo pūsti ugniniai vėjai. Debesys nuriaumojo aukštyn iš paskos tempdami dulkes ir žemes.

Paukščiai rėkavo kaip išprotėję... atrodė, kad visa kas buvo pažeista. Atrodė, kad pati Saulė supasi danguje, Nuo to ginklo siaubingo karščio trūkinėjo drebėdama žemė. Apimti ugnies drambliai blaškėsi tuščiuose tyruose, kiti gyvuliai virto ant žemės ir dvėsė. Iš visų pusių nuolat lijo ugnies strėlėmis...“

„Gurkha, skriedamas greituoju ir galinguoju vimanu, prieš tris Vrišni ir Andhaha miestus panaudojo vienintelį užtaisą su visa Visatos galia. Svilinantis dūmų ir ugnies stulpas pakilo - ryškus kaip tūkstančiai saulių... .. stačias sprogimas su vilnijančiais dūmų debesimis... Dūmų debesis, iškilęs virš pirmojo sprogimo, keitėsi besiplečiančiais ratais tarsi skleistųsi milžiniškas skėtis...

Plieno griaustinis, milžiniškas mirties pranašas, į pelenus pavertė visą Vrišni ir Andhaha giminę... Kūnai buvo taip apdegę, kad buvo neatpažįstami. Plaukai ir nagai nukrito; moliniai indai subyrėjo be jokios priežasties (poveikio), paukščiai patapo baltais... Po kelių valandų visas maistas pasidarė užnuodytas. Norėdami išsigelbėti nuo tos ugnies, kariai puolė prie vandens srautų plaudami save ir savo daiktus...“
(Mahabharata)

Taigi, „Mahabharata“ aprašo ginklą, galintį nužudyti visus karius, turinčius metalo ant kūno. Tai sužinoję kariai nusimesdavo visą turimą metalinę įrangą, sušokdavo į upę ir plaudavo viską, ką vilkėjo, o taip pat viską, su kuo turėjo kontaktą. Ir ne šiaip sau, o todėl, kad nuo ginklų nuslinkdavo palukai ir iškrisdavo nagai. O visa kas gyva, išblykšdavo ir nusilpdavo.

Ar tik ne branduolinį karą aprašo "Mahabharata"?
Mahabharatoje yra 41 nuoroda į orlaivius, o didžiausio dėmesio nusipelno Asurų karaliaus Salva puolimo prieš Šyvos sostinę Dwaraka aprašymas. Salva turėjo skraidančią mašiną, vadinamą Saubha-para (apie ją taip pat skaitykite šiame puslapyje), iš kurios ir puolė Dwaraka. Jis sukėlė krušą ir iš oro svaidė sviedinius. Kai Krišna ėmė jį persekioti, pasitraukė prie jūros ir nusileido. Tada vėl grįžo su savo skraidykle ir susikovė su Krišna būdamas vienos krosa (apie 4000 pėdų) aukštyje. Galiausiai Krišna panaudojo galingą „žemė-oras“ ginklą, pataikiusį į orlaivio vidurį ir sudaužiusį jį į dalis. Numuštas orlaivis nukrito į Indijos vandenyną.
Šis vaizdingas aprašymas yra ir Bhagavat-Gitoje. Spėjama, kad Mohandžo-Daro irgi sunaikino branduolinis sprogimas.

Taigi, „Mahabharata“ yra gerokai informatyvesnė už Bibliją. Joje pateikiami skaičiai yra tokie tikslūs, kad atrodo, kad buvo rašoma iš betarpiško žinojimo. Bet kaip joje žinota, kad yra ginklas, galintis nubausti šalį 12 m. trukmės sausra ar būti pakankamai galingas, kad nužudytų kūdikį įsčiose?

Ir tai nėra vienintelės tokio pobūdžio užuominos. Senovės Indijos raštuose aprašomas net ir vimana-Vainix mūšis ... Mėnulyje. Ir štai koks yra archeologų liudijimas:

„Praeitame šimtmetyje atkasus Mahenjorado [Riši, "Mirusiųjų kalva", Mohendžo-Daro - tarp Gango upės ir Rajmakul kalno] miestą jo gatvėse buvo rasti skeletai, gulintys tiesiog gatvėse. Kai kurie jų buvo pamaldžiai sudėję rankas - tarsi juos netikėtai būtų užklupusi pati lemtis. Tie skeletai yra vieni iš labiausiai radioaktyvių (tarp kada nors rastų), - panašiai, kaip Hirosimoje ar Nagasakyje“. Tai buvo puikiai suplanuotas miestas, turintis nutekamųjų vandenų sistemą tobulesnę už šiuolaikinių Indijos ar Pakistano miestų. Jo gatvės buvo padengtos :juodo stiklo sluoksniu". Vėliau nustatyta, kad tai vietinis molis, išsilydęs nuo milžiniško karščio. D. Hatcher Childress Papildomai paskaitykite: Tektitai – branduolinių karų palikimas?

Ir dar vienas panašus liudijimas:

„Cuka, skrisdamas labai galingu vimanu, ant trigubo miesto išmetė vienintelį užtaisą su visa Visatos galia. Nenusakomas dūmų ir ugnies stulpas pakilo - ryškus kaip tūkstančiai saulių... kai vimana sugrįžo į žemę, jis atrodė kaip žėrintis stibio gabalas gulintis ant žemės“.
Mansola Purva